Kaip auginti citriną, apelsiną

VAISMEDŽIAI ANT PARKETO
Namuose ant palangės augantis citrusinis medelis ar krūmas sodria žaluma džiugins visus metus, jdomu tai, kad vienu metu augalas gali žydėti, megzti vaisių, o šalia kabėti jau prinokęs sodraus aromato ir skonio apelsinas ar citrina.

Pagal fengšui, citrinmedžiai simbolizuoja auksą, todėl jei namuose turėsite bent vieną vaisiais apkibusį medelį – nauji metai bus turtingi ir sėkmingi.

Gražūs ir kvapūs. Namų sąlygomis išgyvena ir kuo puikiausiai auga bei dera daugelis citrusinių augalų – citrinos, apelsinai, mandarinai, greipfrutai, kinkanai, tačiau tik tam tikros šių augalų rūšys. Todėl, neverta nusiminti, jei, suvalgę apelsiną, pasodinote sėklas, o jos niekaip nenori išlįsti. Bandykite dar kartą, tuo labiau kad rezultatas vertas pastangų.

Citrusai yra visžaliai medeliai arba krūmai, užaugantys iki 1,5 m aukščio. Augalai labai dekoratyvūs ir gražūs: tamsiai žali lapai, sniego baltumo, smulkūs vaškiniai žiedeliai, skleidžiantys švelnų ir subtilų aromatą, bei žali, auksiniai, oranžiniai vaisiai. Augalai greitai auga, žydi, mezga vaisius visus metus. Vienu ir tuo pačiu metu ant jų galima išvysti pumpurą, žiedą, vaisiaus užuomazgą ir jau prinokusį patį vaisių.

Auginti nesudėtinga. Citrusinius augalus nėra sudėtinga auginti – į drėgną, kompostinę žemę pasodinta sėkla sudygsta po 1-2 mėnesių. Vazoną reikėtų laikyti tamsioje ir šiltoje vietoje. Jei jį uždengsite stikliniu gobtuvu arba polietileniniu maišeliu, laistyti reikės mažiau ir rečiau, be to daigelis greičiau išlįs.

12 SKYRIUS. ALISA LIUDININKĖ – Alisa Stebuklų Šalyje

—Esu! — sušuko Alisa visai užmiršusi, kokia didelė ji ką tik užaugo, ir taip staiga pašoko, kad užkliudė suknelės krašteliu teismo narių suolą nužerdama visus posėdininkus žiūrovams ant galvų. Visaip sukritę, jie priminė Alisai akvariumo žuvytes, kurias ji prieš savaitę netyčia buvo išvertusi.

— Oi, labai atsiprašau! — sušuko ji sumišusi ir pradėjo skubiai rankioti posėdžiautojus. Mat Alisai dar nebuvo išdilęs išversto akvariumo įspūdis. Jai dabar kažkaip neaiškiai atrodė, kad reikia gyvulėlius skubiai surankioti ir susodinti į suolą, nes kitaip jie gali išmirti.

— Teismo posėdžio negalima tęsti,— rimtai tarė Karalius,— kol visi teismo nariai nebus sugrąžinti į savo vietas… Visi,— pabrėžė jis griežtai pažvelgdamas į Alisą.

Alisa pasižiūrėjo į teismo narių suolą ir pamatė, kad sku­bėdama buvo padėjusi Driežą aukštyn kojomis. Vargšas pada­rėlis visaip kraipė uodegą niekaip negalėdamas atsistoti. Ji greitai pakėlė Driežą ir vėl pastatė ant kojų.

„Niekai,— pamanė Alisa.— Manau, kad teismui nebus skirtumo, ar jis taip sėdės, ar taip”.

Kai tiktai teismo nariai šiek tiek atsipeikėjo po sukrėtimo, kurį pergyveno krisdami, ir kai jiems vėl buvo įteikti surankioti braižekliai bei užrašų lentelės, visi ėmėsi stropiai aprašinėti šį nuotykį, visi, išskyrus Driežą, kuris atrodė per daug pasimetęs, kad galėtų ką nors veikti, tad sėdėjo prasižiojęs, spoksodamas į salės luinas.

11 SKYRIUS. KAS PAVOGĖ PYRAGAIČIUS? – Alisa Stebuklų Šalyje

Grifas ir Alisa atbėgę rado Širdžių Karalių ir Karalienę jau sėdinčius sostuose, o aplink juos buvo susispietusi didžiulė svita — įvairūs paukšteliai, žvėreliai ir visa kortų kaladė. Prie­šais sostus stovėjo Širdžių Valetas, surakintas grandinėmis, saugomas dviejų kareivių. Šalia Karaliaus, vienoje rankoje laikydamas trimitą, kitoje — pergamento ritinėlį, sėdėjo Bal­tasis Triušis. Salės viduryje ant stalo buvo padėtas didelis indas su pyragaičiais. Pyragaičiai atrodė tokie skanūs, kad Alisai į juos žiūrint pradėjo varvėti seilė.

„Norėčiau, kad byla jau būtų pasibaigus,— pamanė ji,— ir dabar dalintų užkandžius.”

Tačiau kol kas buvo neverta tikėtis ko nors panašaus, ir neturėdama ką daugiau veikti, Alisa ėmė dairytis aplink.

Alisai niekados anksčiau neteko būti teismo salėje, bet ji buvo skaičiusi knygų apie teismą ir dabar labai džiaugėsi, kad beveik viską žinojo, kaip čia kas vadinasi.

„Štai šitas yra teisėjas,— pamanė ji sau viena.— Todėl jis su tokiu dideliu peruku.”

Beje, teisėjas buvo pats Karalius. Ant peruko jis buvo už­sidėjęs karaliaus vainiką ir tai, matyt, jį gerokai varžė, be to, ir atrodė labai negražiai.

„Čia prisiekusiųjų suolas,— pamanė Alisa,— o šitie dvylika padarų,— (nori nenori juos teko pavadinti „padarais”, kadangi ten buvo ir įvairūs žvėreliai, ir keletas paukštelių),— grei­čiausiai, teismo nariai.”

Paskutiniuosius du žodžius Alisa, didžiuodamasi savo iš­mintim, pakartojo keletą kartų. Mat ji nutarė, ir, reikia pasa­kyti, visai pagrįstai, kad maža yra jos amžiaus mergaičių, kurios ką nors išmanytų apie tokius dalykus. Malonu ausiai, net jei ir pavadintum tiesiog nariais.

10 SKYRIUS OMARŲ KADRILIS – Alisa Stebuklų Šalyje

Netikras Vėžlys sunkiai atsiduso ir nubraukė atžagaria letena ašarą. Jis žiūrėjo į Alisą ir buvo bepradedąs kažką pa­sakoti, bet staiga ėmė taip kūkčioti, kad valandėlę negalėjo nė žodžio ištarti,

— Kaulas įstrigo gerklėje, ar ką? —- tarė Grifas purtydamas Netikrą Vėžlį ir mušdamas jį per nugarą.

Pagaliau Netikras Vėšlys atgavo žadą ir liedamas graudžias ašaras vėl pradėjo:

— Turbūt nesi kiek ilgėliau gyvenusi jūrų dugne? –

— Nesu,— atsakė Alisa.

— Ir greičiausiai niekad neteko susipažinti su omaru? Alisa vos neprasitarė: „Kartą ragavau…”, bet staiga susi­griebė ir tarė:

— Ne, niekad.

9 SKYRIUS NETIKRO VĖŽLIO PASAKOJIMAS – Alisa Stebuklų Šalyje

— Tu neįsivaizduoji, brangute, kaip džiaugiuosi, kad mes vėl susitikome! — tarė Hercogienė tvirtai paimdama Alisą už rankos ir vesdamasi ją į šalį.

Alisai buvo labai malonu matyti Hercogienę taip gerai nu­siteikusią, ji pamanė, kad, ko gero, tik pipirų paveikta Hercogie­nė taip siautėjo anąkart virtuvėje.

„Kai aš būsiu Hercogienė,— tarė ji pati sau (nors ir abe­jodama savo žodžiais),— aš virtuvėje visai nelaikysiu pipirų. Puikiausią sriubą galima išvirti be jų… Manau, kad nuo pipirų žmonės dažniausiai ir būna ūmūs,— Alisa liko labai patenkinta

8 SKYRIUS. KARALIENĖS KROKETO AIKŠTELĖJE – Alisa Stebuklų Šalyje

Prie įėjimo į sodą augo didelis rožių krūmas. Rožės žydėjo baltai, bet prie jų stovėjo trys sodininkai ir paskubomis dažė žiedus raudonai. Alisai tatai pasirodė labai keista, ji priėjo ar­čiau pasižiūrėti ir prisiartinusi išgirdo, kaip vienas sodininkas tarė:

— Klausyk, Penkiaaki! Netaškyk taip baisiai ant manęs.

— Nieko nepadarysi, brolau,— atsakė Penkiaakis piktai.— Septynakis man sukrutino ranką.

Septynakis dėbtelėjęs tarė:

7 SKYRIUS BEPROTIŠKA ARBATĖLĖ – Alisa Stebuklų Šalyje

Priešais namą po medžiu stovėjo stalas, prie kurio susėdę Zuikis Paikis ir Skrybėlius gėrė arbatą. Tarp jų tupėjo ir pa­dėjusi ant stalo galvą snūduriavo Pelė Snaudalė, o Zuikis Pai­kis ir Skrybėlius šnekučiavosi atsirėmę į ją kaip į pagalvėlę al­kūnėmis ir sukišę nosis virš jos galvos.

„Labai nepatogu tai Pelei Snaudalei,— pamanė Alisa.— Tik jei ji miega, matyt, nieko nejaučia”.

Stalas buvo didelis, bet visas trejetas sėdėjo susispaudęs prie vieno kampo.

— Nėra vietos! Nėra vietos! — sušuko jie pamatę ateinan­čią Alisą.

— Vietos per akis,— pasipiktino Alisa ir atsisėdo į didelį krėslą gale stalo. •<”

— Gal išgersi vyno? — padrąsino ją Zuikis Paikis.

6 SKYRIUS. PARŠIUKAS IR PIPIRAI – Alisa Stebuklų Šalyje

Valandėlę ji stovėjo žiūrėdama į namelį ir galvojo, kas daryti toliau, kai staiga iš miško išbėgo liokajus su livrėja (jai pasi­rodė, kad tai liokajus, nes vilkėjo livrėja, tačiau sprendžiant iš veido greičiau galėjai jį pavadinti žuvimi), ir pradėjo garsiai belsti krumpliais į duris. Jas atidarė kitas liokajus su livrėja, apskritaveidis, didelėmis varlės akimis. Alisa pastebėjo, kad abiejų liokajų plaukai buvo pudruoti ir gražiomis garbanomis

raitėsi apie galvas. Alisai labai parupo, ką jie kalbės, ir ji iš­lindo iš miško pasiklausyti.

Liokajus-Žuvis pirmiausia išsitraukė iš po pažasties laiš­ką, nė kiek nemažesnį už save patį, ir įteikdamas antrajam lio­kajui iškilmingai tarė:

— Hercogienei. Karalienė kviečia pažaisti kroketą. Liokajus-Varlė taip pat iškilmingai pakartojo tuos pačius

žodžius šiet tiek sukeisdamas jų tvarką:

— Karalienė kviečia Hercogienę pažaisti kroketą.

Paskui abu žemai nusilenkė, ir jų garbanos suvirto į krūvą.

5 SKYRIUS. VIKŠRAS PAMOKO ALISĄ – Alisa Stebuklų Šalyje

Vikšras ir Alisa kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą tylėdami. Pagaliau jis išsitraukė iš dantų kaljaną ir kreipėsi į Alisą tingiu, mieguistu balsu.

— Kas tu esi? — paklausė Vikšras.

Taip užkalbinta Alisa pasijuto nedrąsiai ir atsakė dreban­čia širdimi:

— Aš… aš, gerbiamasis, nė nežinau tikrai, kas dabar esu… žinau tik, kas aš buvau, kai šiandien rytą atsikėliau, bet, man rodos, po to esu daug kartų pasikeitusi.

— Ką tu čia paistai? — tarė Vikšras griežtai.— Paaiškink, kas esi!

— Bijau, sere, kad negalėsiu paaiškinti, kas aš,— tarė Ali­sa,— nes, kaip matote, aš nesu aš.

— Nieko nematau,— atkirto Vikšras.

— Visa bėda, kad aš nieko daugiau negalėsiu paaiškinti,— mandagiai pakartojo Alisa,— nes, tiesą sakant, pati nesuprantu, nuo ko pradėti. Kai per dieną tiek daug kartų keičiasi žmogaus ūgis, stačiai neįmanoma susigaudyti.

— Nieko panašaus,— tarė Vikšras.

4 SKYRIUS. TRIUŠIS PASIUNČIA MAŽĄJĮ BILĮ – Alisa Stebuklų Šalyje

Tai buvo Baltasis Triušis. Jis turseno pamažu ir susirūpinęs dairėsi į šalis kažko ieškodamas. Alisa išgirdo, kaip jis murmėjo sau po nosimi:

— Hercogienei Hercogienė! O mano brangiosios letenos! O mano kailelis ir ūsai! Pasmerks mane mirti, aišku kaip dieną. Nesuprantu, kurgi aš jas galėjau pamesti?

Alisa tuojau suprato, kad Triušis ieško vėduoklės ir baltų odinių pirštinaičių. Nejučiomis ir pati Alisa pradėjo dairytis, bei jų niekur nesimatė. Atrodė, kad viskas buvo pasikeitę per tą laiką, kol ji plaukiojo klane: didžioji salė su stikliniu staliuku ir mažosios durelės — viskas buvo dingę.

Netrukus Triušis pastebėjo Alisą, vaikštinėjančią ir besidai­rančią aplink, ir šūktelėjo jai piktai:

— Nagi, Meri Ana, ką tu čia veiki? Skubiai bėk namo: at­nešk man porą pirštinaičių ir vėduoklę! Paskubėk!

Alisa taip nusigando, kad tuoj šoko bėgti Triušio nurodyta kryptimi nė nebandydama paaiškinti klaidos.

— Jam pasirodė, kad esu jo kambarinė,— tarė pati sau bėgdama.— Kaip jis nustebs pamatęs, kas aš esu! Labai norė­čiau atnešti jam tą vėduoklę ir pirštinaites, žinoma, jeigu pa­vyks rasti.

Taip samprotaudama ji pribėgo dailų mažutį namelį, prie kurio durų buvo prikalta šviesaus vario lentelė su užrašu „B. Triušis”. Alisa įėjo nepasibeldusi ir nubėgo laiptais į viršų būkš­