Archive for July, 2010

3 Skyrius. LENKTYNĖS BĖKIM LĖKIM IR ILGA ISTORIJA – Alisa Stebuklų Šalyje

LENKTYNĖS BĖKIM LĖKIM IR ILGA ISTORIJA

Draugija, susirinkusi ant kranto, iš tikrųjų atrodė klai­kiai: paukščių plunksnos purvinos, žvėrių kailiai išmirkę, nuo visų varvėjo vanduo, visi buvo paniurę, nepatenkinti.

Pirmiausia, žinoma, visiems rūpėjo, kaip čia išsidžiovinus: jie pradėjo tartis, ir po keleto minučių Alisa laisvai šnekučia­vosi su žvėrimis ir paukščiais, tarsi būtų juos pažinojusi visą gyvenimą. Tikrai, ji gana ilgai ginčijosi su Lori, kuri pagaliau įširdusi pareiškė:

— Esu vyresnė už tave ir daugiau nei tu išmanau,

Alisa nenorėjo sutikti, kol nesužinos jos metų, bet kai Lo­ri kategoriškai atsisakė pasakyti savo amžių, neliko kas besaką.

Pagaliau Pelė, kuri, atrodo, buvo čia visų gerbiama, su­šuko:

2 SKYRIUS. AŠARŲ KLANAS – Alisa Stebuklų Šalyje

— Juo toliau, juo keistiau! —sušuko Alisa. (Ji taip nus­tebo, kad valandėlę neįstengė net taisyklingai ištarti žodžius.) — Dabar išsitiesiau kaip didžiausi pasaulyje žiūronai. Likite sveikos, kojelės! — riktelėjo žiūrėdama žemyn į savo kojas, kurios taip nutolo, jog vos bebuvo matyti.— Oi, mano vargšės kojelės, kas jus, mano mielos, dabar apaus kojinėmis ir batu­kais? Aš tikriausiai nebepajėgsiu! Būsiu*per daug toli, kad ga­lėčiau jumis pasirūpinti: teks jums pačioms tvarkytis kaip iš­manysite.

„Bet man reikia būti maloniai su jomis,— pagalvojo Ali­sa,— nes jos, ko gero, gali nebeiti ten, kur-aš nojrėsiu. Ką gi, reikės joms kasmet per Kalėdas padovanpti po naują porą batukų.”

Ir ji bandė įsivaizduoti, kaip tai atrodys.

1 Skyrius. KELIONĖ TRIUŠIO OLA – Alisa Stebuklų Šalyje

KELIONĖ TRIUŠIO OLA

Alisai darėsi nuobodu sėdėti šalia sesers paupy ir nieko neveikti. Porą kartų ji pažvelgė į knygą, kurią skaitė sesuo, bet knygoje nebuvo jokio paveikslėlio nė pasikalbėjimo.

— Kuriems galams tokia knyga,— nusprendė ji,— kurioje nėra paveikslėlių nė pasikalbėjimų?

Ji.svarstė (tiesą sakant, bandė svarstyti, nes.nuo kaitros buvo mieguista ir išsiblaškiusi), ar beverta pinti saulučių vai­niką — prisiversti atsikelt ir skainioti saulutes, kai slaiga pa­matė pro šalį bėgant Baltąjį Triušį raudonomis akimis.

Labai stebėtis nebuvo ko. Alisai nepasirodė keista net ir tada’ kai išgirdo Triušį kalbant:

— Dievaži! Dievaži! Pasivėlinsiu!

Vėliau galvodama apie tai, Alisa susiprotėjo, kad išgirdusi tokį dalyką ji turėjo nustebti, bet tada jai viskas atrodė labai paprasta. Tačiau kai Triušis išsitraukė iš liemenės kišenėlės laik­rodį ir žvilgterėjęs į jį vėl pasileido bėgti, Alisa pašoko ant kojų, nes jai šovė į galvą, kad anksčiau niekad nėra mačiusi triušio, kuris būtų turėjęs liemenę su kišene ir galėjęs iš jos išsitraukti laikrodį. Pagauta smalsumo, ji nukūrė per lauką paskui Triu­šį ir vos spėjo pamatyti, kad šis šmurkštelėjo į didelę olą po gyvatvore.

Alisa nėrė olon paskui Triušį, nesukdama galvos, kaip rei­kės sugrįžti atgal.

Pradžioje triušio ola ėjo tiesiai kaip tunelis, paskui staiga leidosi žemyn,— taip staiga, kad Alisai nebuvo kada pagal­voti -apie sustojimą, ir ji pradėjo kristi kaip į kokį labai gilų šulinį.

Ar šulinys buvo labai gilus, ar Alisa krito labai pamažu, bet krisdama ji spėjo apsidairyti ir pagalvoti, kas bus toliau… Pir­miausia Alisa bandė pažvelgti žemyn ir pamatyti, kur ji krinta, bet tamsoje nieko nepavyko. įžiūrėti. Tada ji pažvelgė į šuli­nio sienas ir pastebėjo prie jų daugybę spintų su indais ir kny­gų lentynų. Šen ten ant vinių kabojo žemėlapiai ir paveiks­lai. Krisdama ji pagriebė nuo kažkurios lentynos stiklainį. Ant jo buvo užrašas „APELSINŲ UOGIENĖ”, bet, didžiausiam Alisos apmaudui, jis – buvo tuščias. Alisa nusprendė stiklainio nemesti bijodama užmušti ką nors apačioje ir susivokė krisdama pro šalį padėti jį į vieną spintą.

„Puiku! — mąstė Alisa,— po šitokio kritimo, manau, bus nebaisu nuriedėti nuo laiptų! „Na ir drąsuolė”,— stebėsis na­miškiai. O, aš nesurikčiau net krisdama nuo namo stogo!” — (Reikia manyti, ji neklydo.)

Žemyn, žemyn, žemyn. Negi taip reikės kristi ir kristi be galo?

— Įdomu, kiek mylių jau nukritau? — tarė ji garsiai.— Turbūt jau esu kur nors netoli Žemės centro. Kiekgi čia… Iki centro, rodos, yra keturi tūkstančiai mylių. Atrodo…— (Alisa, kaip matote, buvo nemaža panašių dalykų sužinojusi mokyk­loje; nors dabar ir nebuvo rimto reikalo rodyti savo žinias, nes niekas juk nesiklausė, bet visuomet ne pro šalį pasikartoti.) — Tikrai, maždaug tiek ir bus. Bet įdomu, kokioje dabar esu ge­ografinėje ilgumoje ir platumoje? — (Alisa visai nenutuokė,

kas tai yra geografinė platuma nei ilguma, bet ištarti šiuos žo­džius jai buvo nepaprastai malonu.) Tada jai vėl šovė į galvą mintis:

— Ko gero, aš prasmegsiu kiaurai per visą žemę! Kaip bus juokinga, kai atsidursiu tarp žmonių, kurie vaikšto aukš­tyn kojomis! Turbūt jie antipantiški…— (Alisa buvo patenkinta, kad šiuo metu jos niekas negirdi, nes šį žodį ištarė tikrai ne­teisingai.) — Bet man reikės paklausti jų, kaip vadinasi ta ša­lis. „Atsiprašau, ponia, ar čia Naujoji Zelandija, ar Australi­ja?” — (Ir ji tardama šiuos žodžius pamėgino padaryti reve­ransą. Bet pabandykite nusilenkti krisdami oru! Veltui stengsi­tės.) — „Kokia nemokša ši mergaitė!” — pamanys apie mane. Ne, jokiu būdu neklausiu: gal pamatysiu kur kokį užrašą.

Žemyn, žemyn, žemyn. Iš neturėjimo ką veikti Alisa netru­kus vėl prabilo.

— Tikriausiai Dina vakare manęs labai pasiges! — (Dina buvo jos katė.) — Gal namiškiai pamiršo per pavakarius įpilti jai lėkštelę pieno. Dina, brangioji, kaip norėčiau, kad tu čia būtum su manim! Gaila, kad ore pelių nėra, bet tu galėtum gau­dyti šikšnosparnius, o jie, pati žinai, labai panašūs į peles. Bet kažin, ar katės ėda šikšnosparnius?

Kaip tik dabar Alisa įsinorėjo miego ir pradėjo snūduriuo­dama kartoti:

— Ar katės ėda šikšnosparnius? Ar katės ėda šikšnospar­nius?

O kartais išeidavo:

— Ar šikšnosparniai ėda kates?

Matote, kai nepajėgi atsakyti nei į vieną, nei į kitą klausi­mą, tai visai nesvarbu, iš kurio galo paklausi. Netrukus Alisa užsnūdo ir pradėjo sapnuoti, kad vaikštinėja kartu su Dina ir klausia prisispyrusi:

— Sakyk gi, Dina, pagaliau, ar tu ėdi šikšnosparnius?

Tik staiga — šlumšt! Ji nukrito ant žagarų ir sausų lapų krūvos.

Alisa nė kiek nesusitrenkė ir tuojau pašoko ant kojų. Ji pa­žvelgė aukštyn, bet ten buvo labai tamsu, o priešais ėjo ilgas koridorius; kuriuo vos matomas kūrė Baltasis Triušis. Delsti nebuvo kada: Alisa galvotrūkčiais pasileido iš paskos ir spėjo išgirsti, kaip jis pasukdamas už kampo tarė:

— O jūs mano ausys ir ūsai, kaip susivėlinau!

Alisa lenkdama kampą jau tikėjosi pasivyti triušį, bet už posūkio jo nebuvo matyti. Ji atsidūrė ilgoje žemoje salėje, ap­šviestoje daugybės kabančių lempų.

Aplink visą salę buvo daug durų, bet, deja, visos užrakin­tos. Alisa apėjo vienu ir kitu pasieniu visas duris bandydama atidaryti, paskui liūdna sugrįžo į salės vidurį, susirūpinusi, kaip reikės iš čia išeiti.

Staiga ji pastebėjo mažą trikojį staliuką, padarytą iš storo stiklo. Ant staliuko nebuvo nieko, išskyrus mažą auksinį rak­telį, ir Alisa iškart pamanė, kad jis yra nuo kurių nors salės du­rų. Bet deja! Ar spynos buvo per didelės, ar raktelis per daug mažas, tačiau juo nepavyko atrakinti nė vienų.durų. Betgi antrą kartą eidama aplink salę, ji pamatė mažą užuolaidėlę, kurios prieš tai buvo nepastebėjusi, o už jos buvo žemos, apie penkiolikos colių aukščio durelės. Alisa pamėgino jas atrakinti mažuoju auksiniu rakteliu, ir, didžiausiam jos džiaugsmui, raktelis tiko!

Atidariusi dureles, Alisa pamatė mažą koridorėlį, nedaug didesnį kaip žiurkės ola. Ji atsiklaupė ir pažvelgusi į korido­rėlį išvydo už jo gražiausią sodą, koks tik gali būti. Kaip Alisa troško išeiti iš šios niūrios salės ir pasivaikščioti tarp anų žy-

li dinčių gėlynų ir vėsių fontanų, bet pro duris nelindo net jos galva.

„Jei ir iškiščiau galvą,— mąstė vargšė Alisa,— ne ką ten laimėčiau neturėdama pečių. Oi, kaip gerai būtų, jei galėčiau susistumti kaip žiūronai! Turbūt galėčiau, jei tik žinočiau, nuo ko pradėti”.

Kaip matote, Alisa, paskutiniuoju metu patyrusi tiek daug nuostabių dalykų, pradėjo tikėti, kad iš tikrųjų nedaug kas yra neįmanoma.

Prie mažųjų durelių, atrodo, nebuvo kas daugiau veikti, ir ji sugrįžo prie staliuko vildamasi rasti ant jo kitą raktą arba nors knygelę su nurodymais, ką reikia daryti norint sustumti žmogų kaip žiūronus. Šį kartą ant stalo ji rado mažą buteliuką.

„Pirma čia jo tikrai nebuvo”,— pamanė Alisa.

Prie buteliuko kaklelio buvo pririšta kortelė, o ant jos labai aiškiai, didelėmis raidėmis parašyti žodžiai: „IŠGERK MANE”.

Lengva pasakyti — „išgerk mane”,— bet mažoji gudruolė Alisa nė nemanė skubėti.

— Ne, aš visų pirma pažiūrėsiu,— tarė ji,— ar nėra už­rašo „Nuodai”.

Mat ji buvo skaičiusi kelis įdomius pasakojimus apie vai­kus, kurie sudegė, buvo sudraskyti žvėrių arba patyrė kitokių nemalonumų, ir vien dėl to, kad nepaklausė savo draugų pap­rasčiausių pamokymų, kaip antai: jei per ilgai laikysi rankose įkaitusį žarsteklį, nudegsi; jeigu peiliu giliai įsipjausi pirštą, iš žaizdos bėgs kraujas. Ji niekados neužmiršo, kad išgėrus iš buteliuko, ant kurio parašyta „Nuodai”, anksčiau ar vėliau susilauksi bėdos.

Tačiau ant šio buteliuko užrašo „Nuodai” nebuvo, ir Alisa įsidrąsino paragauti, o nusprendusi, kad skystis labai skanus (iš tikrųjų jis kvepėjo pyragaičiu su vyšniomis, plakta grieti­nėle, ananasais, keptu kalakutu, saldainiais ir karštais skrebu­čiais su sviestu), bematant ištuštino viską iki dugno.

— Kaip keista! — tarė Alisa.— Aš mažėju kaip sustumiami žiūronai.

Iš tikrųjų taip ir buvo: ji liko dabar tiktai dešimties colių aukščio, ir jos akys švytėjo iš džiaugsmo pagalvojus, kad dabar galės lengvai patekti pro mažąsias dureles į aną nuostabų sodą. Vis dėlto mergaitė dar keletą minučių palaukė norėdama įsiti­kinti, ar daugiau nemažėja. Ji pradėjo netgi truputį nerimauti.

— Žinote, taip visą laiką mažėdama galiu visai sutirpti kaip žvakė. Keista, kas tada liktų iš manęs?

Ir neprisimindama, kad tokį dalyką būtų kada nors mačiusi, ji mėgino įsivaizduoti, kaip atrodo žvakės liepsna ją užpūtus.

Įdomūs Faktai

1995 McArthur‘as Wheeler‘is ramiai atėjo į 2 bankus Pitsburge ir apiplėšė juos dienos šviesoje net nebandydamas slėpti savo veido po kauke ar panašiai. Jis buvo areštuotas tą patį vakarą po trumpiau nei pusvalandžio kai nacionalinė televizija išplatino nufilmuotus apsaugos kamerų vaizdus. Kai vėliau šios juostos buvo parodytos pačiam plėšikui, šis nustebęs traukė pečiais. „Bet aš juk buvau išsitrynęs veidą citrinos sultimis“, murmėjo jis. Pasirodo, žmogus buvo patikėjęs kažkada sklidusiu mitu, jog citrinos sultys padaro žmogų nematomą per videokameras.

Ar žinojote, kad dvi žmogaus kūno dalys auga visą gyvenimą? Tai ausys ir nosis.

Mėnulyje neįmanoma išgirsti jokio garso todėl, kad jame nėra atmosferos, nėra oro, perduodančio garsą iš vienos vietos į kitą.
• Kalifornijos NASA tyrimų centro mokslininkai padarė prielaidą, jog kažkada Žemė, be Mėnulio, turėjo dar du palydovus. Kur jie paskui dingo? Manoma, kad nutolo į kosmosą ar įsirėžė į Mėnulį arba Žemę. Mokslininkai taip pat mano, kad Mėnulis susiformavo beveik prieš 4,5 milijardų metų, Žemei susidūrus su kosminiu objektu, dydžiu prilygusiu Marsui.
• Kad Mėnulis veikia vandenį, žinoma jau seniai. Bet egzistuoja ir tokia hipotezė, kad Mėnulis gali šildyti Žemės paviršių. Jei ši hipotezė teisinga, vadinasi, be Mėnulio Žemės paviršius būtų kur kas šaltesnis ir nepalankesnis gyvybei.
• Dar viena teorija skelbia, jog skriedamas savo orbita Mėnulis pamažu tolsta nuo Žemės (maždaug 3,9 cm per metus). Ką tai reiškia? Nagi tai, kad gali ateiti toks laikas, kai Mėnulis pabėgs nuo Žemės.

Daugiau įdomių faktų.

RŪDŽIŲ DĖMĖS

chemical tearsŠviežias rūdžių dėmes valome citrinos riekute, įvyniota į marlę. Ją dedame ant išteptos vietos ir prispaudžiame karštu lygintuvu. Tinka visierns pluoštams.

Galima naudoti citrinos sultis ar 10 proc. citrinos rūgšties tirpalą. Sudrėkintą vietą patriname muilu, palyginame karštu lygintuvu, paskui suvilgome citrinos sultimis ar rūgštimi ir išskalaujame vandenyje.

Gerai valo citrinos rūgšties ir druskos mišinys (1:1). Jis palaikomas ant dėmės, o paskui nuplaunamas šiltu vandeniu. Į skalavimo vandenį įberiame geriamosios sodos.

Įvairiausių dėmių šalinimas

VAŠKO, PARAFINO, STEARINO DĖMĖS

Dėmes ant baltų medvilninių, lininių, šilkinių, vilnonių audinių atsargiai nugramdome bukuoju peilio galu, paskui valome benzinu arba terpentinu, arba paprastai išskalbiame. Negalima prieš skalbimą išlydyti vaško, parafino, stearino karštu lygintuvu – dėmė išryškės. Jeigu gaminys išteptas spalvota žvake, po skalbimo gali likti dažų dėmės, kurias valome balinančiais preparatais arba etilo spiritu.

Iš spalvotos medvilnės, lino valome kaip ir iš baltos, bet skalbiame ne aukštesnėje kaip 60° C temperatūroje.

Dėmę ant vilnonių audinių atsargiai nugramdome. Sugeriamuoju popieriumi ar servetėle apgaubiame dėmę iš abiejų pusių ir lyginame karštu lygintuvu vis keisdami popierių, kol nesusigers visas vaškas. Jeigu liko, valome tirpikliu (tinka benzinas). Tirpiklio pėdsakus pabarstome krakmolu arba talku.

Riebalų Dėmių Valymas

Öl 2RIEBALŲ IR ALIEJAUS DĖMĖS

Pats paprasčiausias valymo būdas: išteptą vietą pabarstome druska ir atsargiai triname sugeriamuoju popieriumi. Druska keičiama, kol išnyksta dėmė.

Šviežias dėmes lengva išvalyti, lyginant nekarštu (iki 100° C) lygintuvu per kelis sluoksnius sugeriamojo popieriaus, padėto iš abiejų dėmės pusių. Popierius keičiamas, kol dėmė išnyks.

Šviežios dėmės iš vilnos ir šilko išimamos taip: pabarstomos talku ir po 12 vai. lyginamos. Jeigu dėmė neišnyksta, patriname vatos tamponu, sudrėkintu benzine. Vatą keičiame. Išvalytą vietą pabarstome talku, kad susigertų benzinas ir paliekame 2 vai. Vietoj talko galima naudoti dantų miltelius.

Kraujo Dėmiu Valymas

The Name of the RoseŠviežios kraujo dėmės išsivalo labai lengvai. Reikia pamerkti kelioms valandoms į šaltą švarų vandenį, paskui išskalbti šiltose pamuilėse su trupučiu amoniako (2 šaukštai amoniako -11 vandens). Karštu vandeniu kraujas neišsiplauna.

Kitas būdas: 1 val. mirkome šaltame vandenyje, paskui dėmę įtriname skalbimo priemonės ir etilo spirito mišiniu. Po 1 vai, išskalaujame šiltame vandenyje.

Žolės Dėmių Valymas

Tree of LightŠviežios ŽOLĖS DĖMĖS valomos pamuilėmis su nedaug amoniako (1 arbatinis šaukštelis amoniako -1 stiklinė vandens), eteriu. Galima patrinti šiltu druskos tirpalu (2:10) arba salicilo spiritu, paskui nuplauti vandeniu.

Šviesius šilkinius ir vilnonius audinius valome glicerino ir kiaušinio baltymo lygių dalių mišiniu, o po 1 vai. išskalbiame šiltose pamuilėse. Šilką galima išvalyti ir su degtine.

Įvairių Dėmių Valymas

KIAUŠINIŲ DĖMĖS

Geltonos spalvos, su ryškiais kontūrais dėmės. Palietus – riebios. Trynys neįsigeria giliai į audinį. Iš karto neskubame, laukiame, kol išdžius. Dėmę valome šepečiu, paskui – benzinu.

Medvilnė ir šilkas lengvai išsiskalbia šaltame vandenyje. Skalbiant šiltame, lieka sunkiai išvalomas gelsvumas.

Valymui naudojame ir pašildytą gliceriną. Patepta juo dėmė po 10-15 min. vėl drėkinama glicerinu, o paskui skalbiama.

Dėmė ant tamsaus šilko arba spalvoto medvilninio audinio trinama druska ir skalaujama šiltu vandeniu su trupučiu amoniako.