Pelėsių Dėmių Valymas

Pelėsių dėmės būna audinio paviršiuje. Dėmėtos medvilninių audinių vietos pabarstomos sausa kreida, uždengiamos sugeriamuoju popieriumi ir kelis kartus pabraukiamos karštu lygintuvu.

Galima naudoti pomidorų sultis. Paskui perskalaujama vandeniu. Dėmėtos šilkinių ir vilnonių audimų vietos nuvalomos terpentinu, paskui ištepamos skalbiklio košele, uždengiamos sugeriamuoju popieriumi ir lyginamos.

Musių Dėmės

Triname su perpjauta svogūno galvute. Paskui skalbiame. Iš visų audimų dėmės valomos silpnu vandenilio peroksido tirpalu arba 3-5 proc. amoniaku (išskyras smtetinius). Perskalaujama vandeniu. Iš vilnonių – vandeniu su actu.

Balti medvilniniai audiniai su musių dėmėmis skalbiami pamuilėse, trinant išteptas vietas. Jeigu dėmės senos, gaminys 3-5 vai. pamerkiamas į pamuiles su benzinu (gerai išmaišyti!). Paskui, jeigu reikia, dar valoma su pamuilėmis.

Šlapimo dėmės

Šviežios šlapimo dėmės iš medvilninės, lininės, šilkinės medžiagos valomos pasūdytu vandeniu (1 šaukštas druskos – 1 stiklinė vandens), arba natrio triosulfato tirpalu (1 arbatinis šaukštelis -1 stiklinė vandens). Išteptos vietos 1 valandai pamerkiamos į silpną acto rūgšties tirpalą (1 šaukštas rūgšties – 0,5 stiklinės vandens). Paskui skalbiame, kaip įprasta.

Dėmės vilnoniuose audiniuose valomos citrinos rūgšties tirpalu (1 arbatinis šaukštelis rūgšties – 1 stiklinė vandens). Tinka ir 5 proc. amoniako tirpalas. Paskui skalaujam vandeniu, o paskutinį kartą – 10 proc. acto rūgšties tirpalu.

Dėmės medvilniniuose ir lininiuose audiniuose valomos silpnu amoniako tirpalu. Senos dėmės valomos citrinos rūgšties tirpalu. Paskui gaminys skalbiamas pamuilėse.

Iš dirbtinio šilko dėmės išnyksta, skalbiant su sintetinėmis skalbimo priemonėmis.

Iš visų rūšių baltų audinių dėmės išnyksta, pamirkius citrinos rūgšties, o iš spalvotų – acto rūgšties tirpale (1 : 10).

PURVO DĖMĖS

Suteptą vietą išvalome drėgnu šepečiu. Kai audinys išdžiūsta, sudrėkiname muiluotu vandeniu arba degtine. Jeigu dėmė lieka, pamerkiame į stiprų acto rūgšties tirpalą.

Jeigu gaminio negalima skalbti, tai valome stipriu vandenilio peroksido tirpalu (pirmiausiai išbandome ant skiautės).

Iš kai kurių audinių purvo dėmės sunkiai išvalomos. Paprastai valoma sausu būdu: purvo sluoksnis nugramdomas, o likučiai nubraukiami su šepečiu. Bet šis būdas naudojamas ne visada. Lygūs, ypač blizgantys, audiniai po tokio valymo tampa šerpetojantys ir matiniai. Todėl vietoj šepečio naudojame skudurėlį iš tokio audinio, kaip dėmėtasis. Jeigu ir tai nepadeda, išteptą vietą valome benzinu ar švariu vandeniu.

Vandens (Lietaus) Dėmės

Lietaus vandens dėmės iš įvairių spalvų vilnonių audinių valomos šepečiu, suvilgytu minkštame vandenyje (užvirintame ir atšaldytame). Lyginama per drėgną skepetą.

Ant spalvingų medvilninių audinių vandens dėmės ypač ryškios. Valome acte suvilgytu tamponu (1 šaukštas acto -1 stiklinė vandens), paskui lyginame iš blogosios pusės.

Šilkiniuose audiniuose atsiradusi dėmė sudrėkinama sūdytu vandeniu (1 šaukštas druskos – 1 stiklinė vandens) ir valoma sausu tamponu ar šepečiu. Išvalytas drabužis lyginamas iš blogosios pusės.

Lietaus lašai paprastai palieka pėdsakus ant naujų drabužių. Cheminiu būdu neišsivalo. Vienintelė priemonė – vienodai sudrėkinti minkštu (virintu) vandeniu visą audinį, o paskui išdžiovinti ant pakabos. Lietaus dėmės iš fetrinių skrybėlių išnyks, jei jas palaikysime virš puodo su verdančiu vandeniu.

Lygų aksomą iš blogosios pusės sudrėkiname vandeniu, dėmes valome denatūruoto spirito skiediniu (1 šaukštas spirito – 1 stiklinė vandens), o paskui išlyginame iš blogosios pusės. Lyginamą audinį reikia įtempti, kad plaukas nesusispaustų ir neatsirastų pilkos spalvos juostų.

Dėmės: Dėmių Valymas Iš Drabužių

Dėmių poveikis audiniui

Dėmės audinyje pasiskirsčiusios įvairiai – būna pavienės arba bendros, išplitusios visame plote. Bendros atsiranda nuo supančios aplinkos, nuo žmogaus kūno.

Užterštumas priklauso nuo audinio ypatybių, struktūros. Jeigu audinys purus, jis greitai tepasi ir nešvarumai lengvai skverbiasi gilyn. Tankus, lygus audinys mažiau sugeria purvą. Nešvarumai įsitvirtina ir besielektrinant pluoštui. Elektros krūviai pritraukia nešvarumus, dulkes ir laiko juos. Ypač linkę elektrintis cheminiai pluoštai. Patvarius cheminius junginius su pluoštu sudaro teršalai, į kurių sudėtį įeina natūralios (vyno, sulčių) ir sintetinės (dažai, rašalas) dažančios medžiagos. Jos išvalomos sunkiai.

Skėčiai: Skėčių Priežiūra

Skėtis, ypač kaproninis, suskleidžiamas tik išdžiūvęs. Kad nailoninis skėtis neišsitampytų, džioviname ne visai išskleistą. Nešvarų skėtį skalbiame šiltame skalbiklių tirpale, paskui džioviname.

Nevalome dėmių benzinu, žibalu, acetonu ir panašiais tirpikliais. Galima valyti acto rūgšties tirpalu (1 dalis rūgšties – 2 dalys vandens). Pradilusias vietas iš blogosios pusės patepame bespalviu laku.

Batų valymas, priežiūra

Avalynė atsirado daug vėliau negu drabužiai: juk senovės egiptiečiai ir romėnai vaikščiojo puošniai apsivilkę, bet basi. Pirmoji avalynės pora Europoje pagaminta tik XVI a. Batai buvo įvairiausi – nuo paprastų sandalų iki apavo užriestomis nosimis, kurias puošdavo varpeliais ar nedideliais veidrodėliais, kad vaikščiojant galima būtų savimi grožėtis. Be to, batų dydžio nosies ilgumas bylojo apie kilmingumą (karališkojo kraujo asmenų batų nosys siekė 80 cm, o dvariškių – apie 60 cm). Ilgainiui avalynė keitėsi, tačiau visąlaik buvo paisoma, kad ji būtų tvirta, graži, higieniška.

Pirštinės jų priežiūra

Zomšinės pirštinės valomos 10 proc. amoniako ir vandens mišiniu (1:4), paskui – vandeniu arba silpnu acto rūgšties tirpalu (1 šaukštelis acto -1 l vandens), nuspaudžiamos ir džiovinamos ore.

Nelabai užterštas galima skalbti užsimovus ant rankų šaltokame stipriame muilo arba koncentruoto plaukų šampūno tirpale (taip, kaip plauname rankas). Labai užterštas vietas – galiukus – įtriname* pa-muilėmis su minkštu šepetėliu. Nenusimovę nuo rankų, perskalaujame vandenyje. Į paskutinį skalavimo vandenį įpilame glicerino (1 šaukštas glicerino -1l vandens) arba cukraus (2 gabaliukai cukraus -1l vandens), paskui nusimauname, vos nuspaudžiame, suvyniojame į rankšluostį, vėl apsimauname 2-3 vai. Baigiame džiovinti patiestas, vos pradžiūvusias patriname tarp rankų. Į išdžiūvusias pirštines įberiame truputį talko.

SKRYBĖLĖS IR JŲ PRIEŽIŪRA

skrybėlės

Atsirado jos senovės Makedonijoje, vėliau paplito Graikijoje. Graikai ir romėnai mėgo dėvėti skrybėles. Paskui jos buvo užmirštos tūkstantmečiams ir tik XV a. vėl pasirodė Europoje.
Skrybėlių yra visokių: vyriškų ir moteriškų, klasikinio stiliaus, sportinių, kaubojiškų, florentietiškų ir 1.1. Pasirenkant skrybėles, modeliuotojai siūlo jas derinti prie nosies, o ne prie veido. Pvz., nedidelei užriestai nosytei tiks skrybėlė su nedideliais užriestais kraštais, t.y. “bolero”, o ilgesnei ir stambesnei – plačiakraštės skrybėlės. Turi reikšmę ir antakių, akių bei lūpų forma.

Fetras – tai medžiaga, gaunama veliant įvairių gyvūnų pūkus (zuikių, bebrų, laukinių kačių ir t.t).