2 SKYRIUS. AŠARŲ KLANAS – Alisa Stebuklų Šalyje

— Juo toliau, juo keistiau! —sušuko Alisa. (Ji taip nus­tebo, kad valandėlę neįstengė net taisyklingai ištarti žodžius.) — Dabar išsitiesiau kaip didžiausi pasaulyje žiūronai. Likite sveikos, kojelės! — riktelėjo žiūrėdama žemyn į savo kojas, kurios taip nutolo, jog vos bebuvo matyti.— Oi, mano vargšės kojelės, kas jus, mano mielos, dabar apaus kojinėmis ir batu­kais? Aš tikriausiai nebepajėgsiu! Būsiu*per daug toli, kad ga­lėčiau jumis pasirūpinti: teks jums pačioms tvarkytis kaip iš­manysite.

„Bet man reikia būti maloniai su jomis,— pagalvojo Ali­sa,— nes jos, ko gero, gali nebeiti ten, kur-aš nojrėsiu. Ką gi, reikės joms kasmet per Kalėdas padovanpti po naują porą batukų.”

Ir ji bandė įsivaizduoti, kaip tai atrodys.

1 Skyrius. KELIONĖ TRIUŠIO OLA – Alisa Stebuklų Šalyje

KELIONĖ TRIUŠIO OLA

Alisai darėsi nuobodu sėdėti šalia sesers paupy ir nieko neveikti. Porą kartų ji pažvelgė į knygą, kurią skaitė sesuo, bet knygoje nebuvo jokio paveikslėlio nė pasikalbėjimo.

— Kuriems galams tokia knyga,— nusprendė ji,— kurioje nėra paveikslėlių nė pasikalbėjimų?

Ji.svarstė (tiesą sakant, bandė svarstyti, nes.nuo kaitros buvo mieguista ir išsiblaškiusi), ar beverta pinti saulučių vai­niką — prisiversti atsikelt ir skainioti saulutes, kai slaiga pa­matė pro šalį bėgant Baltąjį Triušį raudonomis akimis.

Labai stebėtis nebuvo ko. Alisai nepasirodė keista net ir tada’ kai išgirdo Triušį kalbant:

— Dievaži! Dievaži! Pasivėlinsiu!

Vėliau galvodama apie tai, Alisa susiprotėjo, kad išgirdusi tokį dalyką ji turėjo nustebti, bet tada jai viskas atrodė labai paprasta. Tačiau kai Triušis išsitraukė iš liemenės kišenėlės laik­rodį ir žvilgterėjęs į jį vėl pasileido bėgti, Alisa pašoko ant kojų, nes jai šovė į galvą, kad anksčiau niekad nėra mačiusi triušio, kuris būtų turėjęs liemenę su kišene ir galėjęs iš jos išsitraukti laikrodį. Pagauta smalsumo, ji nukūrė per lauką paskui Triu­šį ir vos spėjo pamatyti, kad šis šmurkštelėjo į didelę olą po gyvatvore.

Alisa nėrė olon paskui Triušį, nesukdama galvos, kaip rei­kės sugrįžti atgal.

Pradžioje triušio ola ėjo tiesiai kaip tunelis, paskui staiga leidosi žemyn,— taip staiga, kad Alisai nebuvo kada pagal­voti -apie sustojimą, ir ji pradėjo kristi kaip į kokį labai gilų šulinį.

Ar šulinys buvo labai gilus, ar Alisa krito labai pamažu, bet krisdama ji spėjo apsidairyti ir pagalvoti, kas bus toliau… Pir­miausia Alisa bandė pažvelgti žemyn ir pamatyti, kur ji krinta, bet tamsoje nieko nepavyko. įžiūrėti. Tada ji pažvelgė į šuli­nio sienas ir pastebėjo prie jų daugybę spintų su indais ir kny­gų lentynų. Šen ten ant vinių kabojo žemėlapiai ir paveiks­lai. Krisdama ji pagriebė nuo kažkurios lentynos stiklainį. Ant jo buvo užrašas „APELSINŲ UOGIENĖ”, bet, didžiausiam Alisos apmaudui, jis – buvo tuščias. Alisa nusprendė stiklainio nemesti bijodama užmušti ką nors apačioje ir susivokė krisdama pro šalį padėti jį į vieną spintą.

„Puiku! — mąstė Alisa,— po šitokio kritimo, manau, bus nebaisu nuriedėti nuo laiptų! „Na ir drąsuolė”,— stebėsis na­miškiai. O, aš nesurikčiau net krisdama nuo namo stogo!” — (Reikia manyti, ji neklydo.)

Žemyn, žemyn, žemyn. Negi taip reikės kristi ir kristi be galo?

— Įdomu, kiek mylių jau nukritau? — tarė ji garsiai.— Turbūt jau esu kur nors netoli Žemės centro. Kiekgi čia… Iki centro, rodos, yra keturi tūkstančiai mylių. Atrodo…— (Alisa, kaip matote, buvo nemaža panašių dalykų sužinojusi mokyk­loje; nors dabar ir nebuvo rimto reikalo rodyti savo žinias, nes niekas juk nesiklausė, bet visuomet ne pro šalį pasikartoti.) — Tikrai, maždaug tiek ir bus. Bet įdomu, kokioje dabar esu ge­ografinėje ilgumoje ir platumoje? — (Alisa visai nenutuokė,

kas tai yra geografinė platuma nei ilguma, bet ištarti šiuos žo­džius jai buvo nepaprastai malonu.) Tada jai vėl šovė į galvą mintis:

— Ko gero, aš prasmegsiu kiaurai per visą žemę! Kaip bus juokinga, kai atsidursiu tarp žmonių, kurie vaikšto aukš­tyn kojomis! Turbūt jie antipantiški…— (Alisa buvo patenkinta, kad šiuo metu jos niekas negirdi, nes šį žodį ištarė tikrai ne­teisingai.) — Bet man reikės paklausti jų, kaip vadinasi ta ša­lis. „Atsiprašau, ponia, ar čia Naujoji Zelandija, ar Australi­ja?” — (Ir ji tardama šiuos žodžius pamėgino padaryti reve­ransą. Bet pabandykite nusilenkti krisdami oru! Veltui stengsi­tės.) — „Kokia nemokša ši mergaitė!” — pamanys apie mane. Ne, jokiu būdu neklausiu: gal pamatysiu kur kokį užrašą.

Žemyn, žemyn, žemyn. Iš neturėjimo ką veikti Alisa netru­kus vėl prabilo.

— Tikriausiai Dina vakare manęs labai pasiges! — (Dina buvo jos katė.) — Gal namiškiai pamiršo per pavakarius įpilti jai lėkštelę pieno. Dina, brangioji, kaip norėčiau, kad tu čia būtum su manim! Gaila, kad ore pelių nėra, bet tu galėtum gau­dyti šikšnosparnius, o jie, pati žinai, labai panašūs į peles. Bet kažin, ar katės ėda šikšnosparnius?

Kaip tik dabar Alisa įsinorėjo miego ir pradėjo snūduriuo­dama kartoti:

— Ar katės ėda šikšnosparnius? Ar katės ėda šikšnospar­nius?

O kartais išeidavo:

— Ar šikšnosparniai ėda kates?

Matote, kai nepajėgi atsakyti nei į vieną, nei į kitą klausi­mą, tai visai nesvarbu, iš kurio galo paklausi. Netrukus Alisa užsnūdo ir pradėjo sapnuoti, kad vaikštinėja kartu su Dina ir klausia prisispyrusi:

— Sakyk gi, Dina, pagaliau, ar tu ėdi šikšnosparnius?

Tik staiga — šlumšt! Ji nukrito ant žagarų ir sausų lapų krūvos.

Alisa nė kiek nesusitrenkė ir tuojau pašoko ant kojų. Ji pa­žvelgė aukštyn, bet ten buvo labai tamsu, o priešais ėjo ilgas koridorius; kuriuo vos matomas kūrė Baltasis Triušis. Delsti nebuvo kada: Alisa galvotrūkčiais pasileido iš paskos ir spėjo išgirsti, kaip jis pasukdamas už kampo tarė:

— O jūs mano ausys ir ūsai, kaip susivėlinau!

Alisa lenkdama kampą jau tikėjosi pasivyti triušį, bet už posūkio jo nebuvo matyti. Ji atsidūrė ilgoje žemoje salėje, ap­šviestoje daugybės kabančių lempų.

Aplink visą salę buvo daug durų, bet, deja, visos užrakin­tos. Alisa apėjo vienu ir kitu pasieniu visas duris bandydama atidaryti, paskui liūdna sugrįžo į salės vidurį, susirūpinusi, kaip reikės iš čia išeiti.

Staiga ji pastebėjo mažą trikojį staliuką, padarytą iš storo stiklo. Ant staliuko nebuvo nieko, išskyrus mažą auksinį rak­telį, ir Alisa iškart pamanė, kad jis yra nuo kurių nors salės du­rų. Bet deja! Ar spynos buvo per didelės, ar raktelis per daug mažas, tačiau juo nepavyko atrakinti nė vienų.durų. Betgi antrą kartą eidama aplink salę, ji pamatė mažą užuolaidėlę, kurios prieš tai buvo nepastebėjusi, o už jos buvo žemos, apie penkiolikos colių aukščio durelės. Alisa pamėgino jas atrakinti mažuoju auksiniu rakteliu, ir, didžiausiam jos džiaugsmui, raktelis tiko!

Atidariusi dureles, Alisa pamatė mažą koridorėlį, nedaug didesnį kaip žiurkės ola. Ji atsiklaupė ir pažvelgusi į korido­rėlį išvydo už jo gražiausią sodą, koks tik gali būti. Kaip Alisa troško išeiti iš šios niūrios salės ir pasivaikščioti tarp anų žy-

li dinčių gėlynų ir vėsių fontanų, bet pro duris nelindo net jos galva.

„Jei ir iškiščiau galvą,— mąstė vargšė Alisa,— ne ką ten laimėčiau neturėdama pečių. Oi, kaip gerai būtų, jei galėčiau susistumti kaip žiūronai! Turbūt galėčiau, jei tik žinočiau, nuo ko pradėti”.

Kaip matote, Alisa, paskutiniuoju metu patyrusi tiek daug nuostabių dalykų, pradėjo tikėti, kad iš tikrųjų nedaug kas yra neįmanoma.

Prie mažųjų durelių, atrodo, nebuvo kas daugiau veikti, ir ji sugrįžo prie staliuko vildamasi rasti ant jo kitą raktą arba nors knygelę su nurodymais, ką reikia daryti norint sustumti žmogų kaip žiūronus. Šį kartą ant stalo ji rado mažą buteliuką.

„Pirma čia jo tikrai nebuvo”,— pamanė Alisa.

Prie buteliuko kaklelio buvo pririšta kortelė, o ant jos labai aiškiai, didelėmis raidėmis parašyti žodžiai: „IŠGERK MANE”.

Lengva pasakyti — „išgerk mane”,— bet mažoji gudruolė Alisa nė nemanė skubėti.

— Ne, aš visų pirma pažiūrėsiu,— tarė ji,— ar nėra už­rašo „Nuodai”.

Mat ji buvo skaičiusi kelis įdomius pasakojimus apie vai­kus, kurie sudegė, buvo sudraskyti žvėrių arba patyrė kitokių nemalonumų, ir vien dėl to, kad nepaklausė savo draugų pap­rasčiausių pamokymų, kaip antai: jei per ilgai laikysi rankose įkaitusį žarsteklį, nudegsi; jeigu peiliu giliai įsipjausi pirštą, iš žaizdos bėgs kraujas. Ji niekados neužmiršo, kad išgėrus iš buteliuko, ant kurio parašyta „Nuodai”, anksčiau ar vėliau susilauksi bėdos.

Tačiau ant šio buteliuko užrašo „Nuodai” nebuvo, ir Alisa įsidrąsino paragauti, o nusprendusi, kad skystis labai skanus (iš tikrųjų jis kvepėjo pyragaičiu su vyšniomis, plakta grieti­nėle, ananasais, keptu kalakutu, saldainiais ir karštais skrebu­čiais su sviestu), bematant ištuštino viską iki dugno.

— Kaip keista! — tarė Alisa.— Aš mažėju kaip sustumiami žiūronai.

Iš tikrųjų taip ir buvo: ji liko dabar tiktai dešimties colių aukščio, ir jos akys švytėjo iš džiaugsmo pagalvojus, kad dabar galės lengvai patekti pro mažąsias dureles į aną nuostabų sodą. Vis dėlto mergaitė dar keletą minučių palaukė norėdama įsiti­kinti, ar daugiau nemažėja. Ji pradėjo netgi truputį nerimauti.

— Žinote, taip visą laiką mažėdama galiu visai sutirpti kaip žvakė. Keista, kas tada liktų iš manęs?

Ir neprisimindama, kad tokį dalyką būtų kada nors mačiusi, ji mėgino įsivaizduoti, kaip atrodo žvakės liepsna ją užpūtus.