Sodo Darbai Sausio Mėnesį

Kai dienos tampa ilgesnės, saulė pasuka vasaros link, reiškia, kad atėjo laikas planuoti, ką ir kur sėsime. Kol neužgriuvo pavasario darbai darže, galime neskubėdami pagalvoti, kaip galime atnaujinti, pagražinti savo aplinką, pamąstyti apie gėlynus.
•    Peržiūrėkite turimas sėklas, suplanuokite, ką darže auginsite pavasarį. Jeigu ko nors trūksta, sudarykite būsimų pirkinių sąrašą arba iš karto nusipirkite sėklų.

•    Patikrinkite turimas trąšas ir kenkėjų naikinimo priemones. Jeigu ko nors trūksta, įsigykite.

•    Apkaskite sniegu sodo augalų šaknis. Tik nesuminkite, sniegas turi likti purus.

Rūtų auginimas sode ir jų gydomasis poveikis

Rūta – paslaptingas augalas, į kurį žmonės atkreipė dėmesį dar gilioje senovėje. Antikos laikais rūtos laikytos vaistažolėmis beveik nuo visų ligų. Viduramžių Europoje manyta, kad rūtos saugo nuo „blogų akių”, kerų, raganavimo, piktųjų dvasių, maro ir net velnio žabangų. Katalikų Bažnyčia jau nuo IX a. šventino rūtas ir patarė jų vartoti norint apsiginti nuo nelabojo įtakos, todėl jos buvo auginamos vienuolynų darželiuose.

Vestuvių gėle rūta pirmiausia tapo Vokietijoje. Važiuodama į bažnyčią tuoktis jaunoji pasiimdavo rūtų puokštelę, kad apsisaugotų nuo įvairių burtų, kerėjimų, raganų. Rūtos taip pat simbolizavo ir jaunosios nekaltybę. Joks kitas augalas nėra toks populiarus lietuvių tautosakoje ir papročiuose kaip rūta. Ypač svarbi ji buvo vestuvių papročiuose (rūtų vainikėlio pynimas, vainiko nuėmimas) ir dainose: rūtelė, rūtų vainikėlis, rūtų darželis minimi labai dažnai. Rūtų lapelių motyvai populiarūs mūsų audiniuose ir medžio drožiniuose.

Nors rūtos Lietuvoje atrodo toks įprastas kasdienis augalas, tačiau jos nėra natūrali mūsų augmenijos dalis. Veikiausiai į mūsų kraštą rūtos atkeliavo kartu su krikščionybe, iš Vakarų Europos jų atvežė vienuoliai ir augino jas vienuolynų daržuose.

Sėklų Daiginimas. Kokią Žemę Rinktis

Sėkloms sėti galite pasirinkti durpines tabletes arba užpildyti daigyklas, durpinius puodelius ar kitas tam skirtas talpas specialiai paruoštu durpių substratu. Pasirinkus pirmąjį variantą, durpines tabletes reikia pamirkyti šiltame vandenyje 1-3 minutes, kol išbrinks. Vėliau į kiekvieną pasėti po 1-2 sėklas. Durpines tabletes patariama sudėti į padėklus arba dėžutes. Daiginkite šiltoje patalpoje kaskart palaistydami.

Norint daiginti sėklas daigyklose, rekomenduojama pasirinkti kuo smulkesnės frakcijos (0-10 mm) durpių substratą. Jj reikėtų papildyti nedideliu kiekiu smėlio, kad taptų rišlesnis. Be to, norint pagerinti sėklų daigumą ir turėti stipresnes daigų šaknis, patariama įmaišyti biohumuso rekomenduojamomis proporcijomis. Ir, be abejo, nepamirškite palaistyti.

Daigyklas patariama uždengti plėvele. Būtina kasdien pravėdinti. Daigams pradėjus dygti, plėvelę nuimkite.

Kada nuimti žieminių česnakų derlių

Žieminiai česnakai įprastai subręsta šiek tiek ankstėliau nei svogūnai. Jei nuimsime česnakų derlių anksčiau laiko, galvutės ims vysti, o jei nuimti derlių pavėluosime, suskeldės galvučių apvalkalai, ir skiltelės greičiau pradės pūti.

Žieminių česnakų subrendimo požymiu galėtume laikyti žydinčių česnakų veislių žiedynų apvalkalų suplyšimą, o nežydinčių – gelstančius ir išgulančius lapus. Jei lauksite, kol visiškai išdžius lapai ir išguls netikrieji stiebai, gali supūti ir suplyšti išoriniai česnakų apdangalai. Iškasti česnakai paliekami keletui dienų ant lysvės, paskui nupjaunamos jų šaknys, nepažeidžiant šaknų dugnelio, ir, nenupjovus stiebų, česnakai džiovinami toliau.

Esant lietingiems orams, česnakai džiovinami palėpėje arba po gerai vėdinama stogine. Stiebai nupjaunami česnakams visiškai išdžiūvus -po 30-35 dienų, paliekant maždaug 1—1,5 cm ilgio kelmelį. Prieš padedant sandėliuoti, česnakai išrūšiuojami -atrenkamos geriausios skiltelės sodinimui ir sandėliavimui, o turinčios didesnių ar mažesnių pažeidimų suvartojamos pirmiausia.

Kambario sąlygomis tinkamai išdžiovinti česnakai sėkmingai išsilaiko neuždengtuose trijų litrų talpos stiklainiuose arba kartoninėse dėžėse, pastatytose į vėsesnę vietą, pavyzdžiui, prie balkono durų.

Grybai mūsų sode

Sodininkas, puoselėdamas savo sodą, jaučiasi pilnateisiu jo šeimininku ir įsivaizduoja, kad jo žemėje gali augti tik tai, kas pageidaujama.Tačiau yra organizmų, kuriems nesvarbu, ar tai yra miškas, ar pieva, ar parkas, ar sodas. Nesvarbu, ar tai kieno nors nuosavybė, ar niekieno žemė. Viena, kas jiems rūpi – tai tinkamos aplinkos sąlygos ir pakankami maisto ištekliai.Tai suradę, šie svečiai nepasikuklins -įsikurs nė neatsiklausę.

Vieni tokių nedrovių organizmų yra grybai.

Grybai – neatsiejama kiekvieno sodo dalis

Visi sode augantys augalai – kultūriniai ir laukiniai, žoliniai ir sumedėję – dirvožemyje kontaktuoja su grybais. Dauguma šių grybų žemės paviršiuje nesuformuoja jokių darinių, ir apie jų egzistavimą mes dažniausiai nė nesužinome. Visgi grybai yra neatsiejama, itin svarbi gyvojo dirvožemio dalis. Be kai kurių iš jų dauguma augalų skurstų arba neaugtų visai. Netgi augalai, kurie pirmieji įsikuria naujai susiformavusiose salose arba po ugnikalnių išsiveržimų, nors ir gali augti be grybų draugijos, tačiau, dirvožemyje esant tinkamų grybų, būtinai su jais sudaro simbiozę.

Kai kuriuos grybus su augalais sieja tik tai, kad jie minta negyvomis ar suirusiomis augalų dalimis toliau jas skaidydami. Todėl ir sodo dirvožemyje visuomet galima rasti grybienos. Daugeliu atvejų tai sodo augalams visiškai nepavojingi organizmai. Netgi priešingai – simbiozėje su augalais gyvenantys grybai savo augalams-šeimininkams padeda geriau pasisavinti vandenį ir mikroelementus, tiekia fitohormonus ir įvairias biologiškai aktyvias medžiagas. Taip pat jie reguliuoja dirvožemio augalo šaknų zonos bakterijų ir mikroskopinių grybų sudėtį. Konkuruodami su šiais dėl erdvės ir maisto medžiagų, jie pašalina patogeninius organizmus iš šaknų zonos ir taip apsaugo augalų šaknis nuo ligų sukėlėjų.

Žemesnieji ir aukštesnieji grybai

Dauguma grybų, kurie betarpiškai kontaktuoja su įvairiais sodo augalais, dėl jų sandaros mokslininkų yra priskiriami žemesniesiems grybams. Dažniausiai tokie grybai žemės paviršiuje pastebimų darinių nesuformuoja. Dėl šios priežasties susidaro įspūdis, kad tokių grybų sode išvis nėra arba augalai neturi su jais jokių ryšių.

Kiek kitokie yra aukštesnieji, ypač kepurėtieji, grybai, kurie kartas nuo karto suformuoja nors ir nelabai didelius, tačiau lengvai pastebimus vaisiakūnius. Aukštesnieji grybai su sodo augalais dažniausiai nebūna tiesiogiai susiję. Nebent sode auga liepos, beržai, ąžuolai, eglės, pušys ar kiti sodui nelabai būdingi medžiai. Tuomet yra didelė tikimybė, kad čia pat auga ir su jais simbiotiniais ryšiais susieti grybai, tarp kurių – ir gerai žinomų valgomų rūšių atstovai: įvairūs baravykai, raudonviršiai, ūmėdės, aksombaravykiai ir kt. Jeigu sode auga aukščiau minėtų rūšių medžių, šių grybų galima pabandyti „pasisėti” ir dirbtinai, bet tai jau atskira tema.

Kaip paruošti rožes žiemai

Spalį, dar prieš didžiąsias šalnas, reikia pasirūpinti rožėmis. Rožės dengiamos eglišakėmis tik atšalus orams ir esant minusinei temperatūrai. Tačiau prieš tai būtina paruošti žiemoti krūmelius. Nupjaukite nespėjusius sumedėti stiebus, nuskinkite lapus. Profilaktiškai nuo ligų sukėlėjų nupurkškite vario ar geležies sulfato tirpalu (jis turi būti maždaug 3-5 proc. koncentracijos). Krūmeliais augančias rožes apkaskite žeme, kurioje jos auga, arba durpėmis. Geriausiai arčiau kamieno ir šaknų užberti komposto, jį pavasarį tereikės paskleisti.

Laipiojančių rožių stiebus prieš dengdama paguldykite ant po krūmu išdėliotų eglių šakų. Iš viršaus juos taip pat apklokite eglišakėmis. Šiltinti tinka visomis orui laidžiomis medžiagomis, jokiu būdu ne sintetine plėvele, nes augalai, ypač rožės, dėl oro stygiaus gali sunykti. Stiebinių rožių vainikus prieš uždengdama apriškite. Arba žiemai galite persodinti į didelius vazonus ir laikyti šviesioje bei vėsioje patalpoje. Beje, specialistai pataria neskubėti pavasarį nudengti rožių, nes išsprogusius jaunus ūglius gali nudeginti saulė. Nuimkite po kelias eglišakes, o visai atidenkite apniukusią dieną. Nudengtus rožių krūmus pavasarį apipurkškite drungnu vandeniu.

ZODIAKO ŽENKLAI IR AUGALAI

Kiekvieną mėnesį vidutiniškai per 29,5 paros Mėnulis apkeliauja visus Zodiako ženklus. Kiekviename Zodiako ženkle Mėnulis vidutiniškai užsibūna 2,5 paros. Mėnulio kelias per Zodiako ženklus ir jo fazes turi nemažai įtakos augalams. Visus Zodiako ženklus sąlyginai galima suskirstyti į 3 grupes: derlinguosius Zodiako ženklus, vidutinio derlingumo ir nederlingus ženklus.
NEDERLINGI ZODIAKO ŽENKLAI
Nederlingi yra šie Zodiako ženklai: Vandenis, Dvyniai, Avinas ir Liūtas. Nederlingiausias Zodiako ženklas yra Liūtas. Tik nedaugelis augalų, pasėtų ar pasodintų šio Zodiako ženklo metu, gali pakankamai gerai augti ir vystytis. Šiuo laikotarpiu žymiai naudingiau naikinti piktžoles ar įdirbti žemę. Nederlingas yra ir Vandenio ženklas. Šio ženklo metu naudinga prižiūrėti pasėlius ir kovoti su augalų kenkėjais. Šiek tiek palankesnis yra Dvynių ženklas, tačiau šio ženklo metu pasodintų augalų vaisiai neįgauna ryškesnių spalvų, neturi gero kvapo ir skonio.

Šio ženklo metu patariama dirbti žemės darbus. Kai Mėnulis yra Avino ženkle, sodinkite tik svogūnus ir česnakus, nes kiti augalai augs prastai. Šiuo laikotarpiu naudingiau kovoti su augalų kenkėjais ir naikinti piktžoles.
VIDUTINIO DERLINGUMO ZODIAKO ŽENKLAI
Vidutinio derlingumo yra šie Zodiako ženklai: Šaulys, Jautis, Ožiaragis ir Mergelė. Kai Mėnulis yra šiuose Zodiako ženkluose, galima sėti ir sodinti augalus, tačiau reikia žinoti, kad ne visi augalai vienodai gerai augs ir vystysis. Kai Mėnulis yra Šaulio ženkle, patariama sėti žolės veją ir dirbti žemės darbus, o kai Jautyje – sėti ir sodinti šakniavaisius bei lapinius augalus, o kai Ožiaragio ženkle – sėti tik šakniavaisius.
DERLINGIEJI ZODIAKO ŽENKLAI
Derlingiausi yra šie Zodiako ženklai: Žuvys, Svarstyklės, Vėžys ir Skorpionas. Kai Mėnulis yra šiuose Zodiako ženkluose, patariama sėti įvairių rūšių augalus. O kai Mėnulis yra Vėžio ženkle, augalus sėkite ir sodinkite lauke. Kai Mėnulis yra Skorpiono ženkle, sodinkite vijoklinius augalus, o kai Svarstyklių ženkle – sėkite ir sodinkite morkas, bulves, kopūstus ir kukurūzus.

Granatmedžiai

Granatmedžius galima išauginti ir ant palangių. Susmulkinkite granatų vaisių, sėklas pradžiovinkite lėkštėje, užpilkite pienu ir leiskite nusistovėti per naktį.

Kitą dieną granatų sėklas pasodinkite mažame vazone, pribertame gėlėms auginti skirtame dirvos mišinyje, sumaišytame su smėliu.

Dirvos mišinį paliekite nusistovėjusiu šiltu vandeniu, o vazoną uždenkite polietileno plėvele. Taip paruoštus vazonus pastatykite šviesioje ir šiltoje patalpoje, o dirvą nuolat drėkinkite.

Kai po 2 – 3 savaičių sėklos sudygs, polietileno plėvelę nuimkite.

Vasaros pradžioje augalą išneškite į lauką, gausiai liekite ir tręškite.

Po metų laiko granatmedžius persodinkite jiems tinkamame vazone.

APIE DUMPLAINIŲ AUGINIMĄ

Neskinkite šoninių dumplainių ūglių, nes kuo daugiau ūglių šie augalai augina, tuo daugiau subrandina ir vaisių.

Dumpiainiai užaugins daugiau vaisių, jei rugsėjo mėnesio pradžioje visų žydinčių dumplainių ūglius nuskinsite.

RUDENINIAI VĖLYVIAI

Įvairiose sodybos vietose gali augti unikalūs augalai – rudeniniai vėlyviai.

Rudenį iš žemės išlenda rožiniai ir šviesiai lelijiniai žiedai. Ypač gražūs stambiažiedžiai ir daugiažie-džiai vėlyviai, žydintys paprastais ir pilnaviduriais žiedais. Rudenį žydintys vėlyviai visiškai neturi lapų, kurie atsiranda tik kitų metų pavasarį, o nuo vidurvasario ima džiūti. Vėlyvių nepatariama auginti žolės vejoje, nes nupjovus jų lapus, vėlyvių svogūnėliai negauna maistinių medžiagų, todėl rudenį nepražysta.

Rudeninius vėlyvius patariama auginti akmenuotuose gėlynuose, tarp vaismedžių ir net daržo lys– vėse. Rudeniniai vėlyviai puikiai auga ir tarp narcizų bei tose vietose, kuriose vėlyviams augti niekas netrukdo net 5 metus. Per šį laiką paaugę vėlyvių „vaikai" dar nesugeba tapti pagrindinių (motininių) svogūnų konkurentais, todėl vienoje vietoje augantys augalai ir puikiai žydi.

Rudeniniai vėlyviai geriau auga ir gausiau žydi šviesioje vietoje, puriame ir derlingame dirvožemyje. Beje, šis dirvožemis privalo būti saikingai drėgnas per visą vėlyvių vegetacijos laikotarpį.
Jei norite padauginti vėlyvius, juos dauginkite svogūnėliais, o ne sėklomis, nes sėklomis padauginti vėlyviai pražysta tik po 5 – 7 metų.

Krienai

Krienų šakniavaisiuose daug eterinio aliejaus. Daugelį šimtmečių krienai yra žinomi ir kaip gydomieji ir kaip prieskoniniai augalai.

Krienai – daugiamečiai bei šalčiui atsparūs augalai. Kai krienai ima auginti šonines šaknis, jų šaknys taip įauga į dirvą, kad tampa sunkiai išnaikinama piktžole. Krienai gerai auga lengvoje, šiltoje dirvoje, kurioje daug humuso. Krienams pakaks maistinių medžiagų, jei dirvą patręšite perpuvusiu mėšlu, kompostu ir mineralinėmis medžiagomis.

Lygų, be šoninių šaknelių ir tiesų šakniavaisį gali užauginti tik vienmečiai krienai.

Kad vienmečiai krienai užaugintų lygią ir tiesią šaknį reikės 30 – 40 cm ilgio šaknies, kurią specialistai vadina auginiu. Šį auginį reikia iškasti rudenį, per žiemą laikyti smėlyje. Prieš sodindami šią šaknį pavasarį, atsargiai nutrinkite drėgna medžiaga; svarbu nutrinti miegančias šonines šakneles. Taip paruoštas šaknis įstrižai pasodinkite kas 50 cm , kad apatinė šaknų dalis, iš kurios augs naujos šaknys, būtų 10 cm dirvos gylyje, o viršutinė – 5 cm gylyje.