Vartotojų Teisės – pačių vartotojų reikalas?

Panašu, kad mūsų, vartotojų, interesų gynimas tampa vos ne tik mūsų pačių reikalu.

Statistika vietoj analizės

Praėjusią savaitę žurnalistams spaudos konferenciją surengė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) ir jos užsakymu šalies gyventojų apklausą atlikusio rinkos tyrimų centro „Vilmorus” vadovai. Ko žmonių buvo klausinėta? Apie vartotojų teisių pažeidimus, apie informuotumą vartotojų teisių apsaugos klausimais, apie vartotojų elgseną susidūrus su vartotojų teisių pažeidimais. Buvo pažerta gausybė skaičių ir faktų. Pavyzdžiui, nuo 2008 m. (t. y. nuo ankstesnio tokio tyrimo laikų) buvo pažeistos kas penkto gyventojo, kaip vartotojo, teisės.

Per pastaruosius 12 mėnesių net kas trečias respondentas įsigijo nekokybišką prekę, o kas ketvirtam iš jų ar jų šeimos narių buvo suteikta nekokybiška paslauga. Beje, 2008-aisiais tokių prastų paslaugų buvo suteikta tiek pat, kiek ir dabar, o nekokybiškų prekių anuomet įsigijo vos ne kas antras apklaustasis.

INTUICIJA. KAIP LAVINTI INTUICIJĄ

Intuicija – tai būsimų įvykių nuojauta, praktiškai neturinti racionalaus paaiškinimo. Tuo ji skiriasi nuo logiško situacijos suvokimo. Nuo paprastų nerimastingų minčių intuicija skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju žmogus visą laiką laukia kažko netikėto, baisaus. Kitaip sakant, jis baiminasi, kad tik nenutiktų ko nors bloga – neatleistų iš darbo, neapvogtų. Paprastai rimtų prielaidų tokiems įvykiams net nėra, tačiau žmogus vis tiek save ir aplinkinius įtikinėja, kad, pavyzdžiui, rytoj jį greičiausiai atleis iš darbo. Žmogus, kuriam patologiškai padidėjęs nervingumas, nesugeba susikaupti, nervinasi, blogai dirba, netenka motyvacijos. Galiausiai iš tiesų jis atleidžiamas iš darbo ir tada skundžiasi:

“Argi nesakiau? Aš jaučiau!“ Nors tai nebuvo jokia intuicija, tiesiog neigiamo mąstymo padarinys. O intuicija yra tarsi praregėjimas, kurį gali lydėti tiek nerimas, tiek begalinis džiaugsmas.

Mergelė Marija

Negalima kaip reikiant kalbėti apie džiaugsmą, nepamąstant apie Švč. Mergelę, kurią meldžiame pagalbos dabartinius mūsų sielvartus pakeisti patvariu džiaugsmu.
Marija savo gyvenime teturėjo vieną pasirodymą tik vienintelį apreiškimą-tačiau to jai pakako visam laikui. Šis apreiškimas jai atstojo visus kitus. Marijai jau tada tiko šis palaiminimas: „Palaiminti, kurie tiki nematę!"

Turėti tikėjimą tai, kaip buvo sakyta, likti ištikimam tamsoje tam, kas buvo matyti šviesoje. Marija taip atsidavusiai klausė angelo žodžio, jog jį išsaugojo visą savo gyvenimą. Marija juo gyveno visą laiką, visada visa savo siela tikėdama, kad „jis išgelbės savo žmones", kad ,jo karalystei nebus galo", kad „Dievui nėra nieko negalimo".
Vien tik Marija nenusiminė Jėzui mirus.

Ji buvo vienintelė, neišsiskyrusi su juo, net j į palaidojus.
Apreiškimo metu Marija Bažnyčios vardu gavo Kristų per tikėjimą ir jo mirties momentu taip pat ji viena Bažnyčios vardu gavo jį per tikėjimą. Ji buvo vienintelis deglas šventovėje. Marijos tikėjimas nebuvo užgesęs.

Paslaptingi Gyvūnai ir Būtybės

Tikriausiai esate girdėję istorijų apie po kalnus slampinėjančius sniego žmones arba Škotijos Loch Neso ežere gyvenančią paslaptingą ilgakaklę pabaisą. Visus panašius pasakojimus būtų galima išklausyti su skeptiška šypsena, jei vandens nedrumstų kriptozoologai – mokslininkai, tyrinėjantys mistiškas, paranormalias Žemės būtybes.

Kriptozoologai nė kiek neabejoja, kad mūsų planetoje vaikšto, ropoja, skraido ar plaukioja dar daugybė neatpažintų ir mokslui nežinomų būtybių. Pasak jų, drąsiai teigti, kad tokie padarai kaip sniego žmogus, banginiui prilygstantys paslaptingi kalmarai ar vandenyse plaukiojančios keistos pabaisos yra pasakų herojai, gerokai per anksti.

„Patirtis rodo, kad daugelis gandų, mitų ir legendų neatsiranda be pagrindo. Žinoma, kartais (ypač naktį) laki žmonių vaizduotė keistais siaubūnais paverčia ir kuo įprasčiausius, visiems puikiai pažįstamus gyvūnus, bet retkarčiais pasitaiko atvejų, kurie leidžia įtarti, jog iš tiesų kalbama apie kažką nenormalaus ir neregėta", – patirtimi dalijasi vienas garsiausių pasaulio kriptozoologų Lorenas Colemanas, tyrinėjęs daugelį per pasaulį nuaidėjusių anomalijų: sniego žmogų, Loch Neso pabaisą, žmogų drugį ir kt.

Nervina Vaikai

Kaip patartumėte elgtis, jei draugė į svečius visada atsiveda penkiametį sūnų, kuris vis reikalauja mamos dėmesio, zyzia, neklauso, tąso šunį, tepa sienas? Maža to, jaučiu antipatiją tam vaikui ir dėl to labai nesmagu…

Visų pirma prisiminkite, kad idealių žmonių nėra. Todėl visiškai normalu, kad draugė jums patinka, o jos vaikas – ne. Tikrai neturėtumėte dėl to jaustis kalta. Vargu ar draugei patiktų, jei jos vaiką pradėtumėte piktai tramdyti. Tačiau galima ištarti labai tvirtą „ne”. Jei vaikas kankina šunį, lamdo knygas ar tepa sienas, draugei galite pasakyti: „Aš nenoriu, kad jis taip elgtųsi”, – ir pasisodinti vaiką ant kelių arba paprašyti draugės, kad jį palaikytų. Kita vertus-argi mūsų reikalas auklėti draugių vaikus? Jei negali pakeisti elgesio, keisk… susitikimo vietą. Susitikite su drauge neutraliose teritorijose, be vaiko, kalbėkitės telefonu…

Senukai darbo laikas

Prekybos centras “Senukai” dažniausiai dirba:

Darbo dienomis 8:00-19:00

Šeštadieniais: 8:00 –16:00

Sekmadieniais 8:00-14:00

Įvairiuose miestuose darbo laikas skiriasi. Konkretaus prekybos centro Senukai darbo laiką galite rasti čia

Patarimai Grybautojui

Nepasiklyskime. Prieš įeinant į mišką reikia įsidėmėti vietovės pavadinimą, kokia kryptimi eina kelias, teka upė, iš kurio šono ežeras ar kitas koks nors ryškesnis objektas. Pasiklydus saulėtą dieną susirasti kelią gali padėti ir laikrodis: iki pietų visuomet saulė bus dešinėje valandinės rodyklės pusėje, o po pietų — kairėje. Apsiniaukusią dieną pietų ir šiaurės kryptį nesunku nustatyti pagal kvartalų sankryžoje esančio stulpelio skaičius. Miško kvartalai tiksliai numeruojami iš vakarų į rytus ir iš šiaurės į pietus. Mažiausias skaičius ant stulpelio yra iš pietų pusės. Atsistoję veidu prieš šį skaičių sužinosime, kad užnugaryje — šiaurė, dešinėje — vakarai, kairėje — rytai. Pasaulio šalis susirasti padeda „miško kompasas": pavieniui augančių medžių šakos pietų pusėje būna ilgesnės, tankesnės, o nupjauto medžio rievės daug platesnės nei iš šiaurinės pusės. Medžių kamienai, dideli akmenys labiau apsamanoję, apkerpėję iš šiaurinės pusės. Skruzdėlynai būna dažniausiai pietinėje medžio, kelmo, akmens ar šlaito pusėje. Jei miške užklupo naktis, mėginkite susiorentuoti pagal mėnulį: mėnulis pilnaties fazėje 19 vai. yra rytuose, vidurnaktį — pietuose, o 7 vai. ryte — vakaruose.

Negalima miške laužo kurti kur pakliuvo, o tiktai nurodytose vietose. Visus nereikalingus popiergalius, polietileninius maišelius, skardines dėžutes, stiklo šukes ir kitokias šiukšles palikti tiktai tam tikslui skirtose vietose. Mašinas statyti tik nurodytose aikštelėse. Nemėtyti neužgesintų nuorūkų ir degtukų. Nepatikėkime. Neprityręs, ypač jaunas, nekantrus grybautojas kartais lengvai patiki įvairiais neteisingais aiškinimais, kaip atskirti nuodingą grybą nuo valgomo. Ir labai dažnai skaudžiai apsirinka.

Mišelis Nostradamas. Nostradamo Pranašystės

Pasitikus naujus metus, nejučia užklumpa mintys, kas laukia ateityje. Visais laikais šią nežinią palengvindavo aiškiaregiai. Kiekviena epocha turėjo savų pranašų, bet ne kiekviena gali pasigirti tokiais kaip Michelis de Nostradamas.

Kai kas pranašą Michelį de Nostradamą, arba Nostradamusą (tapęs pranašu, savo pavardę jis rašydavo lotynų kalba), laiko kone Dievu, o jo eiliuotas pranašystes vertina kaip pačią tikriausią ateities viziją. Kai kas sako, kad jis buvęs eilinis šarlatanas, o pranašavimai lemtingi tapo viso labo per laimingą atsitiktinumą. Kad ir kaip būtų, šios asmenybės vizijas gaubia tūkstančiai legendų, o populiarumas bėgant amžiams tik auga. Kodėl daugelis kitų pranašų nugrimzta praeityje, o Nostredame’o vardas klesti? Daugelis tyrinėtojų sutinka, kad paslaptis glūdi jo pranašavimo stiliuje. M. de Nostradamas savo vizijas užrašė eiliuotomis užšifruotomis anagramomis, tad interpretuoti jas galima labai įvairiai. Ir tai pranašystėms teikia visokeriopo universalumo.

Kristus – pasaulio šviesa

Vasario 2 dieną minėjome Kristaus Paaukojimo – Grabnyčių šventę.. Kristaus paaukojimas šventykloje -tai pirmasis Jėzaus apsilankymas savo Tėvo namuose ir pirmas Jo, kaip Mesijo, pagarbinimas senelio Simeono lūpomis.

Bažnyčia turi daug simbolių. Vienas iš tų simbolių reiškia patį Kristų. Tai žvakė, kuri yra šventinama, gerbiama. Be žvakių negalima laikyti šv. Mišių.
Kodėl kaip tik žvakė pasirinkta išreikšti Kristui? Žvakė šviečia, o Kristus yra pasaulio šviesa. Kristus yra šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų. Ir kas dabar gyvena tamsoje, tas yra užsimerkęs šviesai – netiki Kristumi. Visi pikti darbai dažniausiai atliekami tamsoje. “Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šiesos ir neina į šviesą kad jo darbai aikštėn neiškiltų. O kas vykdo tiesą tas eina į šviesą”. (Jn 3, 20 – 21)

Evangelijoje senelis Simeonas Kristų vadina šviesa pagonims apšviesti. Ir pats Jėzus apie save sako: “Aš pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą”. (Jn 8,12) Taigi tiesos siekimas yra Jėzaus ieškojimas.

Kaip Kristus, taip ir krikščionys turi būti pasaulio šviesa. Jų pašaukimas – nešti Gerąją Kristaus Naujieną skelbti ją ne tik žodžiu, bet ir darbais bei visu savo gyvenimu. Daug kas sakosi esąs šviesoje, bet neapkenčia brolio. Vadinasi, jis yra tamsoje ir nežino kur einąs.
Šviesos simboliu Dievas reiškia savo gerumą norą išgelbėti mus, nedarant jokios prievartos. Jei su tuo nesutinki, gali užsimerkti, pasilikti tamsoje, gali bėgti tolyn nuo Dievo, gali pasilikti savo vargano gyvenimo skurde.

Kristus mums neša amžinąjį gyvenimą kur šviesa jau niekada neužges ir nakties ten nebebus. Viešpats ten švies ir mes gyvensim šviesoje per amžius. O kol esame čia, žemėje, Kristus mus įspėja: “Darbuokitės kolei diena. Ateis naktis, kada niekas negalės darbuotis”.

Žvakė užima garbingą vietą visose mūsų tikėjimo apeigose. Jau pirmieji krikščionys, bėgdami nuo persekiojimų, suėjo į urvus, apleistas kasyklas melstis. Ten buvo tamsu. Krikščionys išvalė požemius, uždegė žvakes ir viltingai užgiedojo: “Šviesa pagonims apšviesti…” Ir šis žiburėlis, reiškiąs Išganytoją, atnešęs pasauliui šviesą ilgai švietė katakombose, slapta aukojant šv. Mišias.

Virpanti žvakės liepsnelė lydi žmogų visą jo gyvenimą. Pirmą kartą degančią žvakę žmogus gauna Krikšto metu, kuriai neturi leisti užgesti visą savo gyvenimą. Kaip tik dabar jis tampa naujuoju Bažnyčios nariu.’ Vėliau, priimant pirmą kartą Švč. Sakramentą žvakė primena, kad jo širdyje visados turi šviesti meilė Jėzui Kristui. Pagaliau mirštančiam žmogui žvakė yra paguodos ir vilties ženklas. Silpstančiom rankom paėmęs žvakę, jis tiki, kad ši Kristaus šviesa švies jam paskutinėje žemiškoje kelionėje, taip pat ir amžinojoje Tėvynėje.

IŠSAUGOKIME SAVO SIELAS AMŽINAJAM GYVENIMUI

Jėzus, vaikščiodamas po Palestinos žemę, mokė žmones. Jo pamokymai buvo įvairūs, tačiau visada Jis ragino daryti atgailą, mylėti Dievą ir savo artimą, nedaryfj to, ko nenori kad tau darytų, atleisti už padarytas skriaudas.
Šiandien pamąstykime apie vienais Kristaus pamokymų – SAUGOKITE SAVO SIELAS AMŽINAJAM GYVENIMUI!

Mes daug ką mokam saugoti. Labai stropiai saugome savo pinigus, mašinas namus, baldus. Mokam saugoti ir save, savo sveikatą-jei tik kas, tuoj kreipiamės į gydytoją, perkam ir vartojam vaistus. Kai gresia pavojus sveikatai, mes atsisakome įvairių negerų polinkių. Žodžiu, saugojam savo gyvybę.
Tačiau buvo ir bus žmonių, kurie, nors ir brangindami savo gyvybę, tačiau paaukoja jąuž kitus. Štai lenkas kunigas Maksimilijonas Kolbė, 1941 metais buvo nacių areštuotas ir uždarytas Aušvico koncentracijos stovykloje. Kartais jos pabėgo kalinys. Stovyklos viršininkas, kaip bausmę už pabėgusįjį, pasmerkė dešimt atsitiktinai parinktų kalinių, mirti badu. Vienas iš pasmerktųjų buvo keturių vaikų tėvas. Pamatęs jį verkiant iš nevilties, kunigas Kolbė paprašė leisti jam mirti pasmerktojo vietoje.