► Šilkas. Šilko istorija

Šilko istorija
Manoma, kad šilkas kilęs iš Kinijos. Seniausi žinomi šilko audiniai rasti Altajaus kalnuose ir priskiriami VI-V a. pr. Kr. Tai ploni, vienspalviai audiniai. Daugelį metų Kinija slėpė šilko gavimo paslaptį ir beveik 20 amžių buvo šio nuostabaus pluošto monopolininke. Korėja apie šilko gamybą sužinojo tik II a., o iš čia žinios išplito į Japoniją. Dar vėliau, apie IV a., su šilko gamyba susipažino Indija ir Buchara.

Žinoma, kad senovės Romoje ir Graikijoje buvo iš vystyta kinų šilko perdirbimo į pusiau šilkinius audinius pramonė: atvežti plo nyčiai audiniai buvo ardo mi ir vietoj šilko ataudo buvo praklojami medvilnės ar vilnos ataudai. Tuo metu šilkinių audinių kaina buvo lygi aukso kainai, t.y. buvo atsiskaitoma tokiu pačiu aukso svoriu. Nors silkinai audiniai buvo labai brangūs, jie tapo ir labai madingi tarp Romos didikų. 16 m. po Kr. imperatorius Tiberijus uždraudė vyrams dėvėti šilko rūbus, paskelbdamas, kad tai žemina jų vyriškumą, o tokio įsakymo šalininkai reikalavo visai uždrausti dėvėti tokius rūbus.

Egzistuoja legenda, kad vienuoliai slaptavietėje, įrengtoje bambukinėje lazdoje, atnešė šilkverpio kiaušinėlių iš Persijos į Bizantiją. Viduramžiais šilko gamyba buvo viena svarbiausių Venecijos (XIII a.), Genujos ir Florencijos (XIV a.), Milano (XV a.) pramonės šakų.

Buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje šilkas pradėtas gaminti V-VII a. – Vidurinėje Azijoje ir Užkaukazėje. Dar visai neseniai Lietuvoje šilkas į audinius buvo perdirbamas „Kauno Audinių” fabrike. Pagal šilko gamybą buvusi Sovietų Sąjunga užėmė III vietą po Japonijos ir Kinijos.

Kol išvysta dienos šviesą
Šilverpiai auginami tik šiltuose pietų kraštuose, specialiuose fabrikuose, kur peteliškės poruojamos, vėliau atskiriamos, kad galėtų dėti kiaušinėlius. Padėti kiaušinėliai rūšiuojami – geri kiaušinėliai paliekami naujoms vadoms, o pažeisti sunaikinami.

Vasara peteliškės patelės padėti kiaušinėliai laikomi 2-4°C temperatūroje ir 65-70 proc. drėgmėje iki kito pavasario. Pavasarį, kai atsiranda šilkmedžio, pagrindinio šilkverpio maisto, lapeliai, šilkverpio kiaušinėliai pradedami gaivinti inkubatoriuose: kiaušinėliai iš-skirstomi plonu sluoksniu, temperatūra kasdien keliama puse ar vienu laipsniu-nuo 12-13°C iki 22-23°C.

Esant drėgnai aplinkai, kiaušinėliai atgaivinami, pradeda brinkti ir formuotis vikšrai. Kai vikšras užauga iki 3 mm ilgio, jam atnešama šviežių šilkmedžio šakelių su lapais, ir kai jis, pajutęs kvapą, ant jų peršliaužia, pernešamas į kitas patalpas auginti. Vikšras labai jautrus aplinkai, todėl gerai vėdinamose patalpose ėsdamas dieną ir naktį, per 30-40 parų pa-didėja 10-12 tūkstančių kartų. Būsimo šilko kokybė priklauso nuo vikšro maitinimo. Per tą laiką jie užauga iki 8 cm ilgio ir 1 cm storio.

Prieš virsdamas lėliuke, šilkverpio vikšras iš liaukų, esančių po apatine lūpa iš abiejų pusių, pradeda leisti tam tikrą masę (fibromą), kuri ore tuojau kietėja dviejų gijelių pavidalu. Išeidamos iš vikšro kūno, tos gijelės dar pasidengia tam tikra klijinga medžiaga sericinu, kuris abi gijeles sujungia į vieną. Vikšras, prieš virsdamas lėliuke, siūbuodamas galvą įsivynioja į aštuoniukės forma išklostytą gijelių (siūlų) kamuolėlį – kokoną.

Po kelių valandų nuo „darbo pradžios” jau matosi aiškūs „ būsimo namo” kontūrai, o po paros vikšro visai nebesimato. Po trijų dienų kokonas jau būna suformuotas, o vikšras per tą laiką sublogsta ir virsta lėliuke. Tokios būklės jis išbūna apie dvi savaites.

Po 12-16 dienų lėliukė virsta peteliške. Išskirdama specialų skystį, ji suminkština ir atitirbdo kokono klijus, prakiurdina jį ir išlenda į paviršių. Ciklas prasideda iš naujo: peteliškės poruojasi, po kelių valandų jau pradeda vėl dėti kiaušinėlius. Šilkverpio peteliškės neskraido ir gyvena ne ilgiau nei 15 parų. Deja, kiauras kokonas jau netinka perdirbimui, nes šilko siūlelis jau yra sudraskytas. Surinkus kokonus, juose esančios lėliukės nužudomos ne vėliau nei praėjus 6-7 dienoms nuo kokono susiformavimo, nes vėliau pradėjusios vystytis peteliškės sugadins kokonus. Egzistuoja įvairių lėliukių marinimo būdų, bet dažniausiai naudojami garai arba karštas oras. Po šios operacijos kokonai rūšiuojami.

Tolimesnė siūlelio gamybos stadija yra kokonų išvyniojimas (nulenkimas). Viename kokone būna 800-2000 m šilko gijelės, bet nulenkti nuo kokono galima tik 300-800 m, likusi kokono dalis sunaudojama kaip atliekos. Iš kokonų likučių, atlikus visą seriją sudėtingų operacijų, gaminami šilko verpalai, kurių higieninės savybės yra analogiškos šilko siūlams, tik stiprumas ir tąsa mažesni.

Kokonų nulenkimo procesas yra taip pat labai kruopštus ir sunkus darbas, nes vienu metu nuo 5-25 kokonų, mirkstančių karštame vandenyje, nu vyniojamas atitinkamas gijų skaičius. Vienos gijos neįmanoma perdirbti dėl jos plonumo, be to, sudėjus kelias gijas į vieną, išsilygina būsimo siūlo storis ir savybės. Dar prieš nuvyniojimą kokonai yra mirkomi karštame tekančiame vandenyje. Jie išbrinksta, ištirpsta sericinas ir tik tada galima nuo jų nulenkti gijas. Nulenktos gijos suvyniojamos ant specialaus lanksčio į sruogas.

Toks šilkas vadinamas žaliu šilku. Natūrali šilko spalva dažniausiai būna gelsva, retkarčiais balta arba žalsva. Toliau perdirbant gijos iš žalio šilko sruogų dar kartą nuvy-niojamos, po to sukamos į siūlus.

Siūlai, tinkantys audiniams austi, yra sukami nuo 300 iki 3200 sukių/m, sudaromi iš kelių šilko siūlų, juos susukant ir dar kartą susukant po kelis siūlus. Šilko gijelės diametras yra apie 20-30 mikronų, t.y. apie du kartus plonesnis už plauką. Gijelė yra labai stipri ir elastinga. To paties storio šilko gijelės yra stipresnės nei medvilnės pluošto, o jų elastingumas beveik toks pats kaip vilnos pluošto. Šilkas yra labai tamprus, net 60 proc. elastinės deformacijos yra tamprioji, t.y. po pratempimo, sumažinus jėgą, siūlas vėl sugrįžta į pradinį ilgį. Todėl gaminiai iš šio pluošto nesiglamžo, yra patogūs dėvėti.

Šaltinis: Šilkas. Šilko istorija