► Vartotojų Teisės – pačių vartotojų reikalas?

Panašu, kad mūsų, vartotojų, interesų gynimas tampa vos ne tik mūsų pačių reikalu.

Statistika vietoj analizės

Praėjusią savaitę žurnalistams spaudos konferenciją surengė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) ir jos užsakymu šalies gyventojų apklausą atlikusio rinkos tyrimų centro „Vilmorus” vadovai. Ko žmonių buvo klausinėta? Apie vartotojų teisių pažeidimus, apie informuotumą vartotojų teisių apsaugos klausimais, apie vartotojų elgseną susidūrus su vartotojų teisių pažeidimais. Buvo pažerta gausybė skaičių ir faktų. Pavyzdžiui, nuo 2008 m. (t. y. nuo ankstesnio tokio tyrimo laikų) buvo pažeistos kas penkto gyventojo, kaip vartotojo, teisės.

Per pastaruosius 12 mėnesių net kas trečias respondentas įsigijo nekokybišką prekę, o kas ketvirtam iš jų ar jų šeimos narių buvo suteikta nekokybiška paslauga. Beje, 2008-aisiais tokių prastų paslaugų buvo suteikta tiek pat, kiek ir dabar, o nekokybiškų prekių anuomet įsigijo vos ne kas antras apklaustasis.

Gerai ar greičiau gerai Lietuvos vartotojų teisių apsaugą įvertino kas ketvirtas respondentas, maždaug tiek pat (28 proc.) apklaustųjų minėtą apsaugą įvertino blogai ar greičiau blogai. Dauguma apklausos dalyvių (64 proc.) nurodė, kad dėl pažeistų vartotojų teisių pirmiausia kreiptųsi į VVTAT. 2008 m. tokių piliečių tebuvo 53 proc., tad, kaip rašoma išplatintame pranešime spaudai, „šie duomenys akivaizdžiai rodo Lietuvos vartotojų pasitikėjimo VVTAT augimą”.

Žodžiu, skaičių ir faktų buvo pateikta daugiau nei pakankamai, tačiau nė žodžio nebuvo pasakyta apie tai, kas svarbiausia: ką gi daro VVTAT, gindama mūsų, vartotojų, interesus?

Institucijos savo veiksmų nekoordinuoja

Tai, kad mes esame ne tik Lietuvos Respublikos žmonės, bet ir savo teises turintys piliečiai, žino tikriausiai visi. Vis dėlto kur kas mažesnė dalis mūsų pagalvoja ir apie tai, kad visi šalies piliečiai kartu yra ir vartotojai, kurių teisės (kaip ir piliečių) turi būti ginamos. Europos Sąjungoje (ES) jos ginamos įvairiu lygmeniu: tokios valstybinės institucijos yra ir prie vyriausybių, ir prie ministerijų. Jau nekalbant apie daugybę visuomeninių organizacijų, kur žmonės savo laiką ir energiją aukoja kitų bendrapiliečių gerovei.

Buitinių vartotojų sąjungos prezidentas Antanas Miškinis įsitikinęs, kad mūsų šalis šiuo požiūriu velkasi ES uodegoje. Mat civilizuotoje valstybėje atskiras sritis valdo tokie pat civilizuoti ministrai, kuriems pirmiausia rūpi viešasis interesas. O Lietuvoje kiekvienas ministras – kaip dalinis kunigaikštukas. Pavyzdžiui, rengiant Vartotojų teisių gynimo įstatymą buvo tokių siūlymų: minėtosios tarnybos statusą paaukštinti – padaryti ją pavaldžią ne Teisingumo ministerijai, o Vyriausybei. Tačiau ministerijos sekretorius tam pasipriešino. Panašų siūlymą dar praeitos kadencijos Seime iškėlė vienas iš konservatorių vadų Jurgis Razma, tačiau jam taip pat nebuvo pritarta. Kodėl? A. Miškinio nuomone, todėl, kad nesąžiningam verslui aukštesnis šios tarnybos statusas yra pavojingas. Šiuo metu vartotojų teisių gynimo padėtis yra tokia: turime apie 18 tas teises turinčių ginti institucijų, kurios, deja, dirba nekoordinuodamos savo veiklos. Vienos iš jų yra pavaldžios Seimui, kitos – Vyriausybei, trečios – įvairioms ministerijoms. Nori – teikia ataskaitas VVTAT apie Vartotojų teisių gynimo strategijos vykdymą (pasirodo, yra priimta ir tokia programa), nori – ne. Kam tai naudinga? Tik nesąžiningam verslui.

Kas apgins vartotojų teises provincijoje?

Kuo mūsų vartotojų nenaudai pasireiškia tas žemas VVTAT statusas? Pašnekovas pateikia tik vieną pavyzdį: jau bus pora metų, kai Teisingumo ministerija panaikino minėtosios tarnybos padalinius apskrityse. Juk buvo parinkti kvalifikuoti darbuotojai, kurie objektyviai nagrinėjo skundus. Tai buvo blogai nesąži-ningam verslui. Todėl nugalėjo teisingumo ministro nuostata: šis, matyt, paveiktas verslininkų, nusprendė sutramdyti „vartotojus, piktnaudžiaujančius savo teisėmis”. Tad kas dabar gali padėti apginti savo teises ne sostinės gyventojams (pastarieji bent jau gali atkulniuoti į VVTAT)? Kiek vartotojų iš Šilutės ar Telšių ryšis vykti į Vilnių? Juk visi žinome, kad epistolinis žanras (laiškų, skundų ir t. t. rašymas) mūsų valstybėje efektyvumu neišsiskiria.

Be to, net ir Civilinis kodeksas nustato, kad pirkėjas turi teisę rinktis: pakeisti netinkamą vartoti prekę; susigrąžinti už ją pinigus; remontuoti nekokybišką prekę gamintojo sąskaita. „Dabar, – piktinasi A. Miškinis, – vartotojai atvirai apgaudinėjami -jiems tiesiog įperšamas nekokybiškos prekės remontas. Ir visai neinformuojama apie kitas jų, kaip vartotojų, teises.”

Pasak pašnekovo, esant tokiai situacijai, mes neturime nei realios vartotojų teisių apsaugos, nei jų informavimo ar švietimo strategijos. Nėra ir vartotojų asociacijų finansavimo strategi-jos.Hnstitucinei veiklai parama neskiriama, o finansuojami projektai yra arba lėšų „plovimo” būdas, arba užmaskuotas būdas išlaikyti parankių asociacijų vadovus (žinoma, egzistuoja ir išimčių). Pavyzdžiui, viena pensininkų sąjunga vykdo projektą, kuris skirtas vartotojų teisėms ginti ir kurio vertė – keli milijonai litų.Tačiau ar kas nors girdėjo apie šį projektą? Ir kas pajus jo naudą?

Verslo interesai – svarbesni

A. Miškinis neatsistebi: Lietuvoje – paradoksali situacija, nes vartotojų asociacijas visaip bandoma sunaikinti. O valdžios institucijos, užuot veikusios išvien su visuomeninėmis organizacijomis, su jomis… konfrontuoja.

Neretai valdžios institucijose vartotojų interesus sąžiningai ginantys darbuotojai pašnekovo prašo: „Tik neviešinkite mūsų pavardžių.” Todėl, prognozuoja visuomenininkas, kol šalį valdys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų viršūnėlė kartu su laukinės rinkos propaguotojais liberalais kapitalistais, mes, vartotojai, nieko gero nesulauksime..

Šaltinis: Vartotojų Teisės – pačių vartotojų reikalas?