Plastikiniai Langai

Prisimenu senus aliejiniais dažais dažytus langus. Kokybiški, meistriškai iš gerai išdžiūvusios medienos pagaminti, jie ir gerai užsidarydavo, ir plyšių nelikdavo. Toks buvo vaikų kambaryje. Kitur – klaiku prisiminti. Rudenį ar žiemai prasidėjus šalti oro gūsiai kedendavo užuolaidas, versdami nedelsiant imtis priemonių – popieriaus juostomis klijuoti nesandarius rėmus. Ir tada gyvenimas tapdavo gražesnis, tiksliau sakant, šiltesnis. Nuo drėgmės atsiknojęs popierius, nepamainomos šiltinamosios medžiagos (vatos) gniužulai – nepamirštamas vaizdas. Betgi norėjosi gyventi šilčiau. Pavasarį tą džiaugsmingai priklijuotą turtą puldavome lupti, skusti, mazgoti. Valydami saulės spindulių išryškintus nešvarumus su pavydu žvelgdavome į naujuosius kaimyno langus. Plastikiniai. Tviska, spindi, ir jokių kamšalų, klijavimo… O prisiminus, kad vasarą teks rėmus dažyti, silpnumas kojas pakirsdavo. „Tikriausiai kaimynė atsidžiaugti negali, – pamaniau kartą, – kas rytą juos glosto, šluosto.” Neištvėriau, nuėjau į svečius. Ir kerai išsisklaidė. Kaimynė„glostė” langus ne iš meilės. Kas rytą jie būdavo „apsiverkę” – tiek rasodavo, kad vanduo upeliais žliaugdavo.
Apie šią ir kitas problemas, langų pasaulio naujoves ir pokyčius kalbame su specialistais.