Grybai mūsų sode

Sodininkas, puoselėdamas savo sodą, jaučiasi pilnateisiu jo šeimininku ir įsivaizduoja, kad jo žemėje gali augti tik tai, kas pageidaujama.Tačiau yra organizmų, kuriems nesvarbu, ar tai yra miškas, ar pieva, ar parkas, ar sodas. Nesvarbu, ar tai kieno nors nuosavybė, ar niekieno žemė. Viena, kas jiems rūpi – tai tinkamos aplinkos sąlygos ir pakankami maisto ištekliai.Tai suradę, šie svečiai nepasikuklins -įsikurs nė neatsiklausę.

Vieni tokių nedrovių organizmų yra grybai.

Grybai – neatsiejama kiekvieno sodo dalis

Visi sode augantys augalai – kultūriniai ir laukiniai, žoliniai ir sumedėję – dirvožemyje kontaktuoja su grybais. Dauguma šių grybų žemės paviršiuje nesuformuoja jokių darinių, ir apie jų egzistavimą mes dažniausiai nė nesužinome. Visgi grybai yra neatsiejama, itin svarbi gyvojo dirvožemio dalis. Be kai kurių iš jų dauguma augalų skurstų arba neaugtų visai. Netgi augalai, kurie pirmieji įsikuria naujai susiformavusiose salose arba po ugnikalnių išsiveržimų, nors ir gali augti be grybų draugijos, tačiau, dirvožemyje esant tinkamų grybų, būtinai su jais sudaro simbiozę.

Kai kuriuos grybus su augalais sieja tik tai, kad jie minta negyvomis ar suirusiomis augalų dalimis toliau jas skaidydami. Todėl ir sodo dirvožemyje visuomet galima rasti grybienos. Daugeliu atvejų tai sodo augalams visiškai nepavojingi organizmai. Netgi priešingai – simbiozėje su augalais gyvenantys grybai savo augalams-šeimininkams padeda geriau pasisavinti vandenį ir mikroelementus, tiekia fitohormonus ir įvairias biologiškai aktyvias medžiagas. Taip pat jie reguliuoja dirvožemio augalo šaknų zonos bakterijų ir mikroskopinių grybų sudėtį. Konkuruodami su šiais dėl erdvės ir maisto medžiagų, jie pašalina patogeninius organizmus iš šaknų zonos ir taip apsaugo augalų šaknis nuo ligų sukėlėjų.

Žemesnieji ir aukštesnieji grybai

Dauguma grybų, kurie betarpiškai kontaktuoja su įvairiais sodo augalais, dėl jų sandaros mokslininkų yra priskiriami žemesniesiems grybams. Dažniausiai tokie grybai žemės paviršiuje pastebimų darinių nesuformuoja. Dėl šios priežasties susidaro įspūdis, kad tokių grybų sode išvis nėra arba augalai neturi su jais jokių ryšių.

Kiek kitokie yra aukštesnieji, ypač kepurėtieji, grybai, kurie kartas nuo karto suformuoja nors ir nelabai didelius, tačiau lengvai pastebimus vaisiakūnius. Aukštesnieji grybai su sodo augalais dažniausiai nebūna tiesiogiai susiję. Nebent sode auga liepos, beržai, ąžuolai, eglės, pušys ar kiti sodui nelabai būdingi medžiai. Tuomet yra didelė tikimybė, kad čia pat auga ir su jais simbiotiniais ryšiais susieti grybai, tarp kurių – ir gerai žinomų valgomų rūšių atstovai: įvairūs baravykai, raudonviršiai, ūmėdės, aksombaravykiai ir kt. Jeigu sode auga aukščiau minėtų rūšių medžių, šių grybų galima pabandyti „pasisėti” ir dirbtinai, bet tai jau atskira tema.

Ankstyvųjų Agurkų Auginimas Šiltlysvėje

Šiltlysvės paruošimas

Ankstyvą agurkų derlių galima išauginti atitinkamai paruoštoje lauko šiltlysvėje. Lysvei pasirenkama šviesi nuo vėjo apsaugota vieta. Lysvei formuoti reikia surinkti augalų lapų, nupjautos žolės, mažų šakelių, šapelių, susmulkintų šiaudų (puiku, jei tai šiaudai su mėšlu), spyglių, pjuvenų, skiedrų ir t. t. Viskas gerai sumaišoma ir formuojama 50-60 cm aukščio bei 80 cm pločio lysvė. Ji gerai apspaudžiama iš visų pusių ir laistoma iš karšo vandens, srutų, nitrofoskos ir vario sulfato paruoštu tirpalu (10 l 80 °C vandens, 1 kg srutų, 2 šaukštai nitrofoskos, 1 šaukštelis vario sulfato).

Kiekvienam kvadratiniam metrui lysvės reikia supilti apie 6 l tokio tirpalo bei suberti po stiklinę pelenų ir dolomitmilčių. Išilgai lysvės padaromas 15 cm gylio ir 40-45 cm pločio griovelis ir į jį priberiama dirvožemio. Tada visa lysvė užberiama maždaug 10 cm dirvožemio mišinio sluoksniu (mišinį gali sudaryti 5 dalys durpių, 3 dalys nešviežio mėšlo, 2 dalys pagulėjusių senų pjuvenų, 1 dalis daržo žemės).

Vynuogių Sodinimas

VYNUOGIŲ AUGINTOJUI

Kovo mėn. galima ruošti ir sodinti į įvairaus dydžio vazonėlius, impregnuoto kartono arba plastmasinius pakelius vynuogių metūglius, kuriuos kambaryje įsišaknijusius ir jau žaliuojančius gegužės mėn. antroje pusėje sodinsime lauke į nuolatinę vietą.

Metūgliai į vazonėlio žemę įbedami iki pat akutės. Jeigu kambaryje centrinis šildymas ir oro drėgnumas šaknydinant mažesnis negu 50 proc., pasodinti metūgliai apvožiami stiklainiais. Kai ūgliai priauga stiklą, jie pradedami pratinti prie kambario oro, o vėliau ir visiškai nudengiami

Prižiūrime ir rūsyje arba kitoje vėsioje patalpoje laikomus sodinukus bei metūglius.

Mėnesio pradžioje dar galima genėti nepridengtų žiemai šalčiams atsparių veislių vynuogių krūmus, nes orams atšilus iš nugenėtų vynuogienojų gausiai bėgs sultys – jie „ašaros” – ir krūmas vasarą blogiau augs.

Vaismedžių Sodinimas

Lietuvoje sodai pradėti auginti XVI-XVIII amžiuje. Kiekvienas didesnis dvaras ir vienuolynas turėjo savo sodą ir augalėliais besirūpinantį sodininką. Šiandien soduose populiariausia auginti obelis, kriaušes, slyvas, vyšnias, trešnes abrikosus ir įvairius vaiskrūmius, taip pat auginami vaisius vedantys retesni augalai: desertiniai šermukšniai, aronijos, aktinidijos, graikiniai riešutai ir kt. Sodą sodiname ilgam, todėl iš anksto reikėtų atidžiai planuoti, ką ir kur sodinsime.

Renkame vietą
Kad vaismedžiai vestų skaniausius, didžiausius, gražiausius ir geriausius vaisius, jie turėtų augti geriausiomis sąlygomis. Taip, kad užtektų šviesos, maisto medžiagų, šilumos bei drėgmės. Ar žinote, kad buvusio sodo vietoje vaismedžiai auga blogiau nei naujame plote? Idealiausia jaunus medelius sodinti apsaugotoje nuo vėjo buvusio daržo vietoje. Labai svarbu, kad gruntiniai vandenys būtų žemai ir dirva nebūtų permirkusi. Jei ketinate auginti kaulavaisius, turėtumėte įsidėmėti, kad jie nemėgsta rūgščios žemės, todėl tokią būtina kalkinti. Ir dar, sodo augalams patinka kompanija. Taip, taip -tada jie geriau auga. Taigi, jei sodinate vieną trešnę, pasodinkite jai ir draugę. O šalia obelaitės – bent serbento krūmelį. Štai kodėl sodinant sodą būtina kruopščiai suplanuoti, kur kokie augalai vešės.

Daigų Auginimas

Kopūstų daigai

Žiedinius ir ropinius kopūstus galima sodinti keletą kartų per sezoną. Ankstyvajam sodinimui jų daigai auginami šildomuosiuose šiltnamiuose. Sėjama kovo pradžioje. Vidutinio ankstyvumo kopūstai sėjami kovo pabaigoje į kasetes su paruoštu durpių mišiniu. Vėliau šių daržovių galite pasisėti kas dvi savaites. Paskui daigus pikuokite į plonasienius durpinius puodelius ar tiesiai Į lysves šiltnamyje, po priedangomis. Daigai pikuojami po 7-10 dienų. Vėlyvuosius kopūstus galite sėti tiesiai j dirvą lauke balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Daigai lauke užauga per 25-30 dienų. Ankstyvųjų kopūstų daigai užauga per 45-55 dienas, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų kopūstų daigai – per 35-40 dienų. Sėklas sėkite 1 cm gylyje. Augindama kopūstų daigus šiltnamyje, nuolat jį vėdinkite. Tinkamai išauginti ir užgrūdinti kopūstų daigai turi būti sodriai žali, sveiki, neištįsę, su gerai išsivysčiusiomis šaknimis.

Darbai sode birželio mėnesį

Birželį didžiausias rūpestis – neleisti suvešėti piktžolėms. Anot specialistų, pagal tai, kokios želia, galima nustatyti dirvos būklę. Kalkėtą žemę mėgsta dilgėlės, žliūgės, notrelės, usnys, trikertės žvagi-nės ir pan.
Birželį nepamirškite pamulčiuoti žemės perpuvusiu mėšlu ar durpėmis. O jei neturite, tiks ir nupjauta vejos žolė. Tik prieš tai dirvą supurenkite. Šiltnamiuose reguliariai tręš-kite, laistykite agurkus ir palaikykite tinkamą temperatūrą. Ji turėtų neviršyti 32 laipsnių šilumos, o naktį nenukristi žemiau nei 16-18 laipsnių. Nepamirškite šiltnamių nuolat vėdinti, o per karščius vėsinti (uždengti, apipurkšti ir pan.). Nuolat genėkite, t. y. nuskinkite atžalų viršūnes – ant atžalos palikite po 1 ar 2 vaisius.
Iki birželio vidurio sėjami žiediniai irgūžiniai kopūstai, krūminės pupelės.

Žaliuosius žirnelius sėkite visą birželį – derliumi džiaugsitės visą vasarą. Tiesa, kuo vėliau pasėti, tuo mažiau uždera. Birželio antrojoje pusėje iki liepos pradžios sodinkite vėlyvuosius ropinius kopūstus. Esant karščiams, juos reikėtų dažniau palaistyti. Taip pat sėjami ir ridikai, ropės, krapai rudeniui, žieminiai svogūnai, rūgštynės (kitų metų derliui).

Jei norite išauginti kuo storesnes krienų šaknis, mėnesio pabaigoje juos atkaskite ir nupjaukite šonines šakneles. Nenuskabykite gausiai salierų lapų, nes tada išaugs silpnesni šakniagumtšiai. Jeigu birželį pasisėsite ridikų, jais mėgautis galėsite visą vasarą.

Sodo darbai gegužės mėnesį

Gegužę lauke sodinama ir sėjama dauguma daržovių. Prasidėjus tikrajam pavasariui, kai vidutinė paros temperatūra būna didesnė nei 5 laipsniai šilumos, sužaliavus ievoms (balandžio 25 d.-ge-gužės 8 d.), sužydėjus plukėms (balandžio 25 d.-gegužės 10 d.), pirmąsyk užkukavus gegutei (balandžio 25 d.-gegužės 6 d.), parskrldus kregždėms (balandžio 24 d.-gegužės 9 d.), sėjami ankstyvieji burokėliai, gelteklės, pupos, prieskoninės daržovės. Taip pat sodinami ropiniai kopūstai, brokoliai, porai, žiedinių kopūstų daigai, svogūnai, salierai, salotos, burokėlių, kopūstų, griežčių, morkų, salierų, ridikų ir ridikėlių pasodai.

Sodininko Kalendorius 2011

Į pagalbą visiems sodininkams pristatome patogų sodininko kalendorių 2011 metams. Mėnulio kalendorius padės susigaudyti, kada geriausiai sėti ir sodinti įvairias daržoves, vaisius ir augalus.

sodininko kalendorius 2011

Sodininko darbai kovo mėnesį

Kovo mėnesį išgrėbstomi visi seni sudžiūvę braškių lapai. Lapai surenkami ir sudeginami. Dirva tarp braškių eilių supurenema ir mulčiuojama. Dirvą purenkite atsargiai, kad nepažeistumėte braškių šaknų. Seną mulčią įmaišykite į dirvą, užklokite nauju 5 cm storio durpių sluoksniu. Mulčias sulaiko drėgmę, dirva ne taip greitai išdžiūsta, be to, mažiau susiteršia uogos. Pavasarį sodinti tinka sveiki, gerai įsišakniję pikuoti braškių daigai.

Braškes galima auginti įvairiame dirvožemyje. Braškių derlius daugiausia priklauso nuo dirvos reakcijos ir dirvos aprūpinimo humusu. Lengvų dirvų turėtų būti pH 5,5, o vidutinio sunkumo – 6,0-6,5. Serbentų ir agrastų krūmai tręšiami chloro neturinčiomis kalio ir fosforo trąšomis. Geriausiai tinka kalio sulfatas ir kalimagnezija. Visos kitos kalio trąšos netinka. Anksti krintantys lapai, skylėti jų pakraščiai – tai požymiai, kad augalas tręšiamas netinkamomis kalio trąšomis. Kai augalui trūksta kalio, jo lapų kraštai ima ruduoti.
Avietyne neturi želti varputis. Jį reikia labai kruopščiai išravėti. Dirva, kur auga avietės, turi būti gausiai drėkinama ir tręšiama. Avietės sodinamos eilėmis, 50 cm tarpais, o tarp eilių – 1,5 m atstumu.

Graikinį riešutmedį verta auginti tik didesniuose soduose, nes plačiai išsišakojantis vainikas pavėsina didelį plotą. Kultūrinis graikinis riešutmedis sodintinas tik šiltesnėse vietose (kaip vynuogės). Ten, kur žiemą būna dideli šalčiai, šie medžiai labai nukenčia. Dirvai graikinis riešutmedis ne ypatingai reiklus. Mėgsta drėgmę. Vynuoges verta auginti tik tose vietovėse, kur būna šiltos saulėtos vasaros ir tik ankstyvųjų veisli.ų. Vynuogės greičiau sunoksta, kai auginamos prie pietinės namo sienos, kur visada apšviečiamos saulės. Dirva, kurioje planuojama sodinti vynuoges, įdirbama giliai.. Sodinama nuo kovo vidurio. Sodinimo vieta pradedama ruošti pirmomis kovo dienomis, kai tik įšyla dirva. Kiekvienam vynuogių sodinukui, panašiai kaip sodinant medžius, kasama 100 cm ilgio, 50 cm pločio ir 50 cm gylio duobė. Jos dugnas sukasamas, nes vynuogėms reikalingas gero laidumo podirvis. Viršutinis 25-30 cm iškasatas žemės sluoksnis sumaišomas su kompostu, durpėmis arba gerai perpuvusiu mėšlu. Šis mišinys ir supilamas į duobes.

Jei sausio mėnesį vaismedžius jau patręšėte fosforo ir kalio trąšomis, dabar tręškite tik azoto trąšomis. Išbertos azoto trąšos įmaišomos į dirvą kauptuku medžio vainiko ribose. Geriau vartoti ilgai veikiančią kalcio amonio salietrą. Nerūgščias dirvas galima tręšti amonio sulfatau.

• Kovo-balandžio mėnesiai – medžių ir krūmų sodinimo laikas. Duobes vaismedžiams sodinti galima kasti iš anksto arba prieš sodinimą.
jei sodo plotas tinkamai patręštas, didelių duobelių nereikia, pakanka iškasti tokias, kad tilptų vaismedžių šaknys. Obelims ir kriaušėms pakanka 80-120 cm pločio ir 50-60 cm gylio, kaulavaisiams 60-80 cm pločio ir 50-60 cm gylio duobių. Žemę duobėje galite pagerinti, pridėdami 15-20 cm komposto ar geriau papuvusio mėšlo. Nedėkite šviežio mėšlo, nes jis gali apdeginti šaknis. Nederlingose dirvose į duobes galite įberti superfosfato (0,6-0,8 kg sėklavaisiams ir 0,5-0,6 kaulavaisiams) ir kalio chlorido (120 g sėklavaisiams ir 75-180 g kaulavaisiams).
Prieš sodinimą reikia kruopščiai apžiūrėti skiepus, ‘ išpjauti arba patrumpinti mechaniškai pažeistas ir ligotas šaknis.

Labi svarbu – sodinimo gylis. Vaismedžius geriau sodinti giliau negu pernelyg sekliai, kad neapsinuogintų šaknies kaklelis, o kartais ir šaknys.
Pasodinti medeliai paliejami, o dirva mulčiuojama.

Apgraužtų vaismedžių gydymas pavasarį

Ne vienam sodininkui pavasarį ištįsta veidai, pamačius, kiškių ar pelių, nugraužtą vaismedžių žievę. Jei žaizdelės nedidelės, jas aštriu peiliu nulyginame ir patepame sodo tepalu. Reikia tepti pažeistą medieną, o ne žievę. Tokios žaižaos gerai užgis, jeigu jas aprišime tamsia polietileno ar kitokia plėvele, popieriumi ir kt. Po plėvele greitai susidaro kaliusas. Taip aprišus galima užgydyti net dideles – pusės metro ilgio ir pusės kamieno apimties padarytą žaizdą.

O ką daryti, jeigu kiškiai ar pelės apgraužė kamieną "diržu", kitaip sakant, nugraužta žievė supa kamieną juosta.

Garsus agronomas ir pomologas Ipolitas Štaras (1905-1966 m.) siūlė neskubėti tokį vaismedį rauti, o pamėginti vienintelę priemonę: priskiepytų ūglių pagalba sujungti viršuje esančią žievę su žaizdos apačioje esančia sveika žievės dalimi, kitaip sakant, per be žievės esančią liemens dalį padaryti priskiepytų ūglių tiltelį. Ūgliai turi būti pakankamo ilgio, nes jie priskiepijami kiek išgaubti, kad jiems netrukdytų liemens lankstymasis. Ūgliai dedami vienas nuo kito per 5 cm. Abu ūglių galai nupjaunami įžambiai 5 cm žaizdos pjūvio ilgumu ir atitinkamais galais žaizdos viršuje ir apačioje užkišami, įpjovus ir pakėlus žievę. Kad priskiepyti ūgliai savo vietose tvirčiau laikytųsi, patariama juos pritcajti mažytėmis vinutėmis. Uždėjus visą tiltelį, žaizdos uitepamos sodo tepalu ir aprišamos popieriumi.

Prigiję ūgliai atstato ryšj tarp šaknų ir lapų. Bestorėdami tarp savęs susijungia ir apdengia visą žaizdą. Kol žaizda visai neapsidengia, kiekvienais metais neužaugusius tarpus reikia pakartotinai tepti konservuojančiu tepalu (galima ir aliejiniais dažais), kad mediena nepradėtų pūti ir neįsimestų ligos.

Taip galima gydyti ir kitus didelius žievės ar medienos sužalojimus. Ipolito Štaro teigimu, teisingai atlikus visus darbus ir medelių priežiūrą, galima gauti šimtaprocentinį rezultatą.
Nemažai rūpesčių sodininkams kelia vėžio žaizdos. Jas negalima užleisti, būtina tuojau gydyti. Ant mažesnių šakų esančios vėžio žaizdos šalinamos su šakomis. Ant storų šakų ir liemens esančios žaizdos gydomos jas išpįaustant iki visai sveikų audinių. Padarytų žaizdų mediena konservuojama bet kuriuo tepalu.

Vėžio ir kitų didelių žaizdų gijimas labai priklauso nuo vaismedžių sveikatingumo ir augimo stiprumo. Gydomus vaismedžius reikia patręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.
Visas pjūklo padarytas žaizdas, tiek dideles tiek mažas, reikia nulyginti aštriu peiliu ir ištepti tepalu.

Galima naudoti ne tik sodo tepalą, bet ir aliejinius dažus. Užteptose žaizdose vystosi kaliusai ir žievės audiniai. Pavasarį nė viena vaismedžio žaizdelė neturi būti palikta be priežiūros.