► Grybai mūsų sode

Sodininkas, puoselėdamas savo sodą, jaučiasi pilnateisiu jo šeimininku ir įsivaizduoja, kad jo žemėje gali augti tik tai, kas pageidaujama.Tačiau yra organizmų, kuriems nesvarbu, ar tai yra miškas, ar pieva, ar parkas, ar sodas. Nesvarbu, ar tai kieno nors nuosavybė, ar niekieno žemė. Viena, kas jiems rūpi – tai tinkamos aplinkos sąlygos ir pakankami maisto ištekliai.Tai suradę, šie svečiai nepasikuklins -įsikurs nė neatsiklausę.

Vieni tokių nedrovių organizmų yra grybai.

Grybai – neatsiejama kiekvieno sodo dalis

Visi sode augantys augalai – kultūriniai ir laukiniai, žoliniai ir sumedėję – dirvožemyje kontaktuoja su grybais. Dauguma šių grybų žemės paviršiuje nesuformuoja jokių darinių, ir apie jų egzistavimą mes dažniausiai nė nesužinome. Visgi grybai yra neatsiejama, itin svarbi gyvojo dirvožemio dalis. Be kai kurių iš jų dauguma augalų skurstų arba neaugtų visai. Netgi augalai, kurie pirmieji įsikuria naujai susiformavusiose salose arba po ugnikalnių išsiveržimų, nors ir gali augti be grybų draugijos, tačiau, dirvožemyje esant tinkamų grybų, būtinai su jais sudaro simbiozę.

Kai kuriuos grybus su augalais sieja tik tai, kad jie minta negyvomis ar suirusiomis augalų dalimis toliau jas skaidydami. Todėl ir sodo dirvožemyje visuomet galima rasti grybienos. Daugeliu atvejų tai sodo augalams visiškai nepavojingi organizmai. Netgi priešingai – simbiozėje su augalais gyvenantys grybai savo augalams-šeimininkams padeda geriau pasisavinti vandenį ir mikroelementus, tiekia fitohormonus ir įvairias biologiškai aktyvias medžiagas. Taip pat jie reguliuoja dirvožemio augalo šaknų zonos bakterijų ir mikroskopinių grybų sudėtį. Konkuruodami su šiais dėl erdvės ir maisto medžiagų, jie pašalina patogeninius organizmus iš šaknų zonos ir taip apsaugo augalų šaknis nuo ligų sukėlėjų.

Žemesnieji ir aukštesnieji grybai

Dauguma grybų, kurie betarpiškai kontaktuoja su įvairiais sodo augalais, dėl jų sandaros mokslininkų yra priskiriami žemesniesiems grybams. Dažniausiai tokie grybai žemės paviršiuje pastebimų darinių nesuformuoja. Dėl šios priežasties susidaro įspūdis, kad tokių grybų sode išvis nėra arba augalai neturi su jais jokių ryšių.

Kiek kitokie yra aukštesnieji, ypač kepurėtieji, grybai, kurie kartas nuo karto suformuoja nors ir nelabai didelius, tačiau lengvai pastebimus vaisiakūnius. Aukštesnieji grybai su sodo augalais dažniausiai nebūna tiesiogiai susiję. Nebent sode auga liepos, beržai, ąžuolai, eglės, pušys ar kiti sodui nelabai būdingi medžiai. Tuomet yra didelė tikimybė, kad čia pat auga ir su jais simbiotiniais ryšiais susieti grybai, tarp kurių – ir gerai žinomų valgomų rūšių atstovai: įvairūs baravykai, raudonviršiai, ūmėdės, aksombaravykiai ir kt. Jeigu sode auga aukščiau minėtų rūšių medžių, šių grybų galima pabandyti „pasisėti” ir dirbtinai, bet tai jau atskira tema.

Kur patiks grybams?

Kaip jau minėta, grybai sode apsigyvena tik todėl ir tik tuomet, kai čia randa sau priimtinas sąlygas. Vienas svarbiausių aspektų – pakankamas tinkamų maisto medžiagų kiekis. Tokia situacija dažnai susidaro, kai sodo dirvožemis yra reguliariai ir pernelyg gausiai tręšiamas įvairiomis organinės kilmės trąšomis. Trąšioje, puveningoje dirvoje, ant sumedėjusių ir augalinių supuvusių liekanų, ant žemėje esančių medienos gabaliukų, sutręšusių medienos atliekų, humuso, supuvusių lapų, šakelių, druzgų, gali augti daugiau nei keturiasdešimties rūšių grybai. Tai daugeliui gerai žinomi įvairūs pievagrybiai (Agaricus), žvynabudėlės (Lepiota) ir žvynabudės (Macrolepiota), meškabudės (Leucopaxillus), mėšlagrybiai (Coprinūs) ir kiti grybai. Visi šie grybai pagal savo mitybos ypatumus yra saprotrofai, t.y. minta negyvomis organinės kilmės medžiagomis, todėl su augalais tiesiogiai beveik nekontaktuoja. Visgi, jei tokie grybai auga labai gausiai, savo augimo vietoje jie gali sunaudoti kai kurias augalų augimui reikalingas medžiagas. Tačiau dažniausiai jie sukelia sodininkų nepasitenkinimą išaugdami tuomet ir ten, kur šeimininkas to visai nepageidavo. Kartais dygstantys pievagrybiai ir kai kurių kitų rūšių grybų vaisiakūniai gali prikrėsti „pokštų”, sutrupindami arba iškilnodami betonuotus takelius, plyteles ar net kilstelėdami lengvesnio statinio be pamatų kampą. Kai kurių rūšių grybų vaisiakūniai gali išaugti gana dideli, negana to, jie nevengia augti didelėmis grupėmis ar net kuokštais. Labiausiai tai būdinga auksuotajai smulkiažvynei (Phaeolepiota aurea), kurios ryškiai rusvai geltoni stambūs vaisiakūniai, išaugę didelėmis grupėmis, yra nustebinę ar net išgąsdinę ne vieną sodininką. Kadangi šis grybas anksčiau buvo pakankamai retas ir žinomas tik specialistams, staigus jo išplitimas pastarąjį dešimtmetį iššaukė net legendų apie ateivius iš kosmoso bei geopatogenines zonas kūrimą.

Atskiros specializuotos sode augančiu grybų grupės nėra.

Tegalima pastebėti tendencijas, kad vieniems grybams sodų sąlygos patinka, o kitų čia beveik niekad neaptiksime. Lietuvos soduose gali augti per šimtą grybų rūšiy. Vieni jų čia gana dažni ir gausūs, kiti – labai reti ir tik pavieniai. Palis šių grybų nuo seno auga mus supančioje aplinkoje, o kai kuriuos tik pastaraisiais dešimtmečiais netyčia įsivežėme iš tolimesnių kraštų.

Kas slepiasi po mulčiu?

Kai kurių rūšių grybams, tokiems kaip gražiakotė (Pluteus plautus), gražioji (P. phlebophorus) ir kitos skydabudės, vienspalvė kūgiabudė (Galerina unicolor) ir daugeliui kitų, labai tinka dirvos mulčiavimas smulkinta mediena arba žieve. Pastaruoju metu su dažnai mulčiavimui naudojamu iš šiltesnių kraštų atkeliavusiu mulčiu, pagamintu iš egzotiškos medienos ar žievės, pas mus patenka ir egzotiškų, Lietuvai ir vidutinio klimato juostai nebūdingų rūšių grybų. Ne visi jie išaugina vaisiakūnius, ne visus ir pastebime, juo labiau, kad išgyvena tokie svečiai dažniausiai tik iki žiemos, o jos sulaukę visi iššąla. Nerimauti, kad po žiemos jų nebelieka, neverta, nes vietinių rūšių turime pakankamai, o tarp egzotiškų ateivių kartais gali pasitaikyti ir tokių, su kuriais joks sodininkas nenorėtų turėti reikalų. Tokių istorijų jau galime rasti internete.

Medienos mėgėjai

Yra ir grybų, kurie gali įsikurti sužalotose sode augančių medžių vietose, ant likusių kelmų. Prie tokių grybų galima priskirti nors ir plačiai paplitusią, bet gamtoje, o juo labiau soduose ne taip dažnai pastebimą juodkotę ugniabudę (Flammulina ve-lutipes) – vieną iš nedaugelio mūsų grybų, kurie dera ir žiemos metu, per atlydžius. Dabar dirbtinai išaugintų jos vaisiakūnių ištisus metus galima nusipirkti didžiuosiuose prekybos centruose, kur jie vadinami „grybais enoki”. Tai japoniškas šio grybo pavadinimas – ten jis ir buvo pradėtas auginti, išvesta ne viena jo veislė. Gamtoje šis grybas nėra toks baltas ir smulkus kaip parduotuvėje. Parduodami grybai, naudojant įvairius selekcijos metodus, yra specialiai išvesti bei išauginti specialiomis sąlygomis.

Pasitaiko, kad sode ant sužalotų arba nudžiūvusių medžių pradeda augti ir gluosninė kreivabudė (Pleurotus ostreatus). Šis grybas taip pat daugeliui pažįstamas, nes yra auginamas dirbtiniu būdu ir taip pat dažnas prekybos centruose. Gamtoje jis aptinkamas labai dažnai, nors ir ne taip gausiai. Beje, abu aptarti grybai, augdami ant dar gyvų medžių, jiems kenkia.

Naujakuriai laužavietėje

Sode dažnai kūrenant laužus ir vėliau ilgesniam laikui paliekant laužavietę nesutvarkytą, galima „prisišaukti” ir laužavietes mėgstančius grybus. Tokių Lietuvoje auga daugiau nei dvidešimt rūšių. Laužavietėms būdingų anglinės skujagalvės (Pholiota highlanlandensis), smulkiosios jaunabudės (Hebeloma pseudoa-marescens) ar anglinės kiškiabudės (Conocybe anthracophila) kitose vietose rasti tikrai nepavyks. Ilgiau netvarkant laužavietės, galima stebėti, kaip gana gausiai derėdami, vienas kitą pakeisdami auga keleto rūšių grybai. Tai vyksta todėl, kad palaipsniui kinta dirvožemio savybės, ypač rūgštingumas, įvairių cheminių medžiagų kiekis, taip susidarant sąlygoms augti vis kitų rūšių grybams.

Grybų viešnagė gali ir užtrukti

Dauguma sode augančių aukštesniųjų grybų yra tik laikini svečiai. Jie auga tol, kol toje vietoje būna jiems tinkamo substrato arba kol neatsiranda pakankamai agresyvių konkurentų. Dažniausiai tai trunka vieną sezoną ar dar trumpiau. Tačiau kartais grybų draugija gali džiuginti net iki kelerių metų ar dar ilgiau: gamtoje, esant palankioms sąlygoms, kai kurių rūšių grybai toje pačioje vietoje, palaipsniui plėsdami savo augimo vietą, išbūna nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų metų. Ypač tai būdinga žmogaus rankos nepaliestai juodžemio zonai, kur kai kurie grybai gali augti daugiau nei šešis šimtus metų – ir tai grybams ne riba.

Šaltinis: Grybai mūsų sode