► 10 SKYRIUS OMARŲ KADRILIS – Alisa Stebuklų Šalyje
Netikras Vėžlys sunkiai atsiduso ir nubraukė atžagaria letena ašarą. Jis žiūrėjo į Alisą ir buvo bepradedąs kažką pasakoti, bet staiga ėmė taip kūkčioti, kad valandėlę negalėjo nė žodžio ištarti,
— Kaulas įstrigo gerklėje, ar ką? —- tarė Grifas purtydamas Netikrą Vėžlį ir mušdamas jį per nugarą.
Pagaliau Netikras Vėšlys atgavo žadą ir liedamas graudžias ašaras vėl pradėjo:
— Turbūt nesi kiek ilgėliau gyvenusi jūrų dugne? –
— Nesu,— atsakė Alisa.
— Ir greičiausiai niekad neteko susipažinti su omaru? Alisa vos neprasitarė: „Kartą ragavau…”, bet staiga susigriebė ir tarė:
— Ne, niekad.
— Tuomet neturi supratimo, koks nuostabus dalykas yra Omarų kadrilis!
— Tikrai neturiu,— atsakė Alisa.— O kaip jį šoka?
— Ogi taip,— įsiterpė Grifas.— Pirmiausia sustojate į eilę ant jūros kranto…
— Į dvi eiles! — sušuko Netikras Vėžlys.— Ruoniai, vėžliai ir taip toliau. Paskui, kai tiktai pašalinate iš po kojų medūzas…
—…o tai užtrunka gana ilgai,— nutraukė jį Grifas.
—…žengiate porą žingsnių pirmyn!..
—…susikibę poromis su omarais! — šūktelėjo Grifas.
— Teisingai! — pritarė Netikras Vėžlys.— Žengę porą žingsnių, apsisukate ir sustojate prieš savo porą.
—…pasikeičiate omarais ir lygiai taip pat grįžtate atgal,— vėl įsiterpė Grifas.
— Ir tada visi kaip vienas,— tęsė Netikras Vėžlys,— sviedžia te…
—…sviedžiame omarus! — sušuko Grifas pašokdamas aukštyn ir mostelėdamas priešakine letena. —…į jūrą kuo toliau…
— Plaukiate prie jų! — klykė Grifas.
81
— Verčiatės vandenyje per galvas! — spiegė Netikras Vėžlys straksėdamas kaip pašėlęs.
— Vėl pasikeičiate omarais! — riaumojo Grifas.
— Grįžtate atgal į krantą užbaigdami pirmąją figūrą,— staiga nurimęs, tyliai tarė Netikras Vėžlys.
Abu padarai, ką tik šokinėję ir staugę kaip pakvaišę, dabar vėl susėdo ramūs ir liūdnai sužiuro į Alisą.
— Matyt, tikrai nuostabus šokis,— nedrąsiai tarė Alisa.
— O gal norėtum pamatyti, kaip jį šoka? — paklausė Netikras Vėžlys.
— Labai norėčiau,— atsakė Alisa.
— Eikš, pamėginsime pirmąją figūrą! — kreipėsi Netikras Vėžlys į Grifą.— Galime pašokti be omarų. Kuris dainuosime?
— Žinoma, tu,— atsakė Grifas.— Aš užmiršau žodžius.
Netrukus jie abu pradėjo iškilmingai šokti aplink Alisą nuolatos užmindami jai ant kojų ir mušdami taktą priešakinėmis letenomis. Netikras Vėžlys liūdnai ir tyliai dainavo tokią dainelę:
— Ar tu šoksi, ar nešoksi? — Klausė sraigės lydeka.
— Ne, nešoksiu, nesisuksiu — Negaliu, kaip kažin ką.
— Pažiūrėk, kaip puikiai sukas Omariukai ir vėžliai.
Stok į gretą, suksi m ratą Ir dainuosime gražiai.
— Ar tu šoksi, ar nešoksi, Ar tu šoksi, ar tu ne?
Ar tu šoksi, ar nešoksi? — Klausė sraigės lydeka.
— Sviesim omarus į jūrą Ir šuoliuosim virš bangų, Vėl į krantą susibūrę Suksim ratą,— tai smagu!
— Aš nešoku ir nemoku, Ir pradėti nedrąsu,—
Tarė sraigė.— Kam to juoko? Aš nešoksiu iš tiesų!
Aš nešoksiu, nesisuksiu, Aš nešoksiu, ne ir ne, Aš nešoksiu, nesisuksiu. Kam jūs kalbinat mane?
— Nesiirk toli nuo kranto!— Šaukia ruoniui ešerys.
— O aš plauksiu per Lamanšą Pas prancūzus, viens, du, trys!
Trykšta putos, skamba juokas, Aidi juokas ir daina.
— Ir tu, sraige, nežiopsoki, Stok į gretą prie manęs.
— Ar tu šoksi, ar nešoksi, Ar tu šoksi, ar tu ne?
Ar tu šoksi, ar nešoksi? — Klausė sraigės lydeka.
— Dėkoju, labai įdomus šokis,— tarė Alisa, patenkinta, kad jie pagaliau baigė.— O kokia puiki dainelė apie lydeką!
— Na taip, apie lydeką! — tarė Netikras Vėžlys.— O sakyk, ar esi mačiusi lydeką?
— Mačiau! Aš visados džiaugiuosi, kai pietums lydį…— Alisa staiga susigriebė ir nutilo nebaigusi sakinio.
— Na, jeigu lydeka tave dažnai lydi,— tarė Netikras Vėžlys,:— be abejo, žinai, kaip ji atrodo.
— O kaipgi! Žinau,— atsakė susimąsčiusi Alisa.— Dantyse ji laiko uodegą ir visa apibarstyta trupiniais.
— Niekus paistai apie trupinius,— atrėžė Netikras Vėžlys.— Visi trupiniai tuojau nusiplautų vandenyje. Bet uodegą ji tikrai įsikandusi. O įsikandusi todėl…— Netikras Vėžlys nusižiovavo ir užsimerkė.— Išaiškink jai, kodėl įsikandusi ir kaip ten yra,— kreipėsi jis į Grifą
— Štai kodėl,— tarė Grifas.— Ji šoko su omarais ir šokio metu buvo mėtoma į jūrą. Ir ilgai išbūdavo ore. Ir lėkdama oru tvirtai įsikando uodegą. Ir nebegali jos ištraukti. Štai ir viskas.
— Dėkoju,— tarė Alisa.— Labai įdomu. Iki šiol dar nežinojau tiek daug apie lydeką.
— Galiu tau papasakoti ir apie kuoją, jeigu tiktai nori,— tarė Grifas.— Ar žinai, pavyzdžiui, kodėl jos vardas kuoja?
— Niekados man nebuvo atėjęs į galvą toks klausimas,— atsakė Alisa.— Tai kodėl?
— Todėl, kad yra batai ir kurpės,— iškilmingai tarė Grifas.
Alisa nieko nesusigaudė.
— Na tai kas, kad yra batai ir kurpės? — paklausė ji nustebusi.
84
— Gerai, o kam reikalingi batai ir kurpės? — paklausė Grifas.— Pavyzdžiui, kurpės. Kam jos yra daromos?
Alisa pasižiūrėjo į savo batus ir valandėlę pagalvojusi tarė:
— Manau, jos daromos nešioti.
— Kurpės yra daromos tam,— išdidžiai tarė Grifas,— kad jas mautų ant kuojų. Ar dabar žinosi?
— O i š ko jos daromos? — dar paklausė sumišusi Alisa.
— Iš k u o j o s nieko nedaroma,— atkirto Grifas.— Kuojas tiktai mėgsta ryti visos lydekos. Kiekvienas sutiktas omariu-kas gali tau šitą patvirtinti.
— Sakai, visos ryja? — paklausė Alisa; išgirdusi apie lydekas, ji vėl prisiminė Omarų kadrilį.— Na, o kaip gali praryti menkos lyd…
— Menkos gyvena jūroje,— įsiterpė Netikras Vėžlys neleisdamas Alisai net pabaigti sakinio.— Ir tos labai ryja ką nutverdamos.
— Argi? — paklausė Alisa dar labiau nustebusi.
— Tikrai! — tarė Netikras Vėžlys.— Aš pats savo akimis mačiau, kaip viena menka prarijo ungurį.
— O gal jūs kalbate apie menkę? — paklausė Alisa.
— Apie ką noriu, apie tą ir kalbu,— atkirto įsižeidęs Netikras Vėžlys.
— Na gerai! — kreipėsi Grifas į Alisą.— Dabar tu papasakok mums savo nuotykius.
— Galiu papasakoti, bet pradėsiu nuo šio ryto,— nedrąsiai tarė Alisa.— O apie tai, kas buvo vakar, manau, neverta kalbėti, nes aš buvau visai kitas žmogus.
— Paaiškink viską,— paprašė Netikras Vėžlys.
— Ne ne! Pirmiausia nuotykius,— nekantravo Grifas.— Paaiškinimams visados sugaištama marios laiko.
Alisa pradėjo nuo to, kaip ji pirmą kartą pamatė Baltąjį Triušį. Pradžioje ji truputį jaudinosi, nes Netikras Vėžlys ir Grifas pasislinko arčiau prie jos ir klausėsi išpūtę akis, prasižioję; bet netrukus ji įsidrąsino. Jos klausytojai nepratarė nė žodžio, kol. Alisa papasakojo, kaip deklamuodama Vikšrui „Tėveli brangus” sumaišė žodžius. Išgirdęs tai, netikras Vėžlys atsiduso ir tarė:
— Labai įdomu.
— Tikrai, nepaprastai įdomu,— pritarė Grifas.
85
— Sakai, išėjo visai kitaip! — tarė susimąstęs Netikras Vėžlys.— Įdomu būtų dabar išgirsti ją ką nors deklamuojant. Liepk jai pradėti,— kreipėsi į Grifą, tarsi Alisa turėtų tik jį
gerbti ir jo klausyti.
— Stokis ir padeklamuok „Girdžiu tinginio balsą”,— tarė Grifas.
„Kaip tie padarai mėgsta įsakinėti — lyg mokytojai per pamokas,— pamanė Alisa.— Tarsi būčiau mokykloje.”
Vis dėlto ji atsistojo ir pradėjo deklamuoti. Bet Omarų kadrilis vis dar neišėjo iš galvos, ir kažin, ar išsiblaškiusi ji pati girdėjo, ką deklamavo, nes iš tiesų žodžius labai iškreipė:
Girdžiu balsą omaro, kai sako jisai: — Per šiltai kepa šonas ir sausa visai. Kaip antis su koja, taip jis snapeliu Krapštinėjasi, rengias nauju rūbeliu.
Ant saulėto kranto perdien žaidžia jis Ir šūkauja drąsiai kaip tikras ryklys. Bet kai potvynis kyla, atplaukia rykliai, Jo balsas prityla, jis dairos kukliai.
— Eilėraštis labai skiriasi nuo to, kurį aš deklamuodavau vaikystėje,— tarė Grifas.
— Taip, pirmą kartą girdžiu tokį eilėraštį,— pritarė Netikras Vėžlys.— Tai iš viso ne eilėraštis, o tikra nesąmonė.
Alisa nieko neatsakė ir užsidengė rankomis veidą, susirūpinusi, ar ir galo nebus tiems nesusipratimams.
— Norėčiau, kad ji paaiškintų, ką čia dabar padeklamavo,— tarė Netikras Vėžlys.
— Ji nesugebės,— pareiškė Grifas.— Pradėk kitą posmą.
— Bet kaip ten su tuo snapeliu ir rūbeliu? — prisispyręs teiravosi Netikras Vėžlys.— Kaip, sakyk, jis ten rengės nauju rūbeliu?
— Tai… gal čia iš pirmosios šokio figūros…— mėgino aiškinti Alisa rausdama iš gėdos ir trokšdama kuo greičiau pakeisti temą.
— Deklamuok kitą posmą,— pakartojo Grifas.— Jis prasideda žodžiais: „Aš mačiau, kaip pelėda”.
86
Alisa vėl paklusniai atsistojo, nors jautė, kad ir šį kartą nepasiseks. Ji pradėjo drebančiu balsu:
^4š mačiau, kaip pelėda su pantera sode Puikų kepsnį dalinos ir valgė drauge. Panterai — kriaukšlelė, mažutė, liesa, O pelėdai — riebiausia, skaniausia mėsa.
Ir pelėdai dar teko brangi dovana Už protingas dalybas, o panterai gana Bus peilio, šakutės. Urzgėk neurzgėk, Ir visos dalybos…
— Beprasmiška kartoti tokias nesąmones,— nutraukė ją Netikras Vėžlys,—jeigu nemoki žmoniškai deklamuoti. Kaip aš gyvas, pirmą kartą girdžiu tokias kvailystes.
87
— Tikrai, užteks! — pritarė Grifas. Alisa to tiktai ir laukė.
— Gal pašokti antrą Omarų kadrilio figūrą? — paklausė Grifas.— O gal norėtum, kad Netikras Vėžlys tau padainuotų kokią dainelę?
— Dainelę, būtinai dainelę, jeigu tiktai Netikras Vėžlys bus toks malonus!
Alisa taip karštai pradėjo prašyti, kad Grifas net įsižeidė:
— Hm! Na tiek to, dėl skonio nesiginčijama! Gal padainuosim, drauguži, dainelę apie vėžlių sriubą?
Netikras Vėžlys sunkiai atsiduso ir protarpiais sukūkčioda-mas uždainavo:
Kas nemėgsta sriubos, kas nemėgsta riebios?
Štai ją neša giliam dubeny!
Jau pakvipo jinai, siekia garas lubas,
Iš tolo jauti, kad skani!
Pu-ui-ki sriu-u-ba, Rie-ie-bi sriu-u-ba, Vakarienei sriuba, Pu-ui-ki sriu-u-ba!
Ko verta būt žuvis ar paukštiena gardi, Jei nebūtų žaviosios sriubos? Pašviesėja diena, atsigauna širdis, Kai sriubos tu užvalgai riebios.
Pu-ui-ki sriu-u-ba, Rie-ie-bi sriu-u-ba, Vakarienei sriuba, Pu-ui-ki SRIU-U-BA!
— Visi kartu! — sukomandavo Grifas, ir Netikras Vėžlys buvo bepradedąs vėl dainuoti, bet tuo tarpu iš tolo pasigirdo šauksmas:
— Teismas prasideda! y
— Bėkim! — sušuko Grifas ir čiupęs Alisą už rankos pasileido bėgti nelaukdamas dainos pabaigos.
— Koks teismas? — paklausė Alisa vos spėdama paskui
88
Grifą. Bet šis tepasakė „bėkim” ir dūmė dar smarkiau.
Tik retkarčiais, padvelkus lengvam vėjeliui, dar buvo galima išgirsti liūdnus Netikro Vėžlio dainos žodžius:
Rie-ie-bi sriu-u-ba, Vakarienei sriuba, Pu-ui-ki sriu-u-ba!
Loading ...