Kalendorius

Ar žinote, kad…
Žodis „kalendorius” kildinamas iš lotynų kalbos žodžio callendarium, kuris reiškia „skolų knygelė”. Senovės romėnai pirmomis mėnesio dienomis, kurios buvo vadinamos kalendomis, privalėdavo sumokėti skolas.

Buvo laikai, kai žmonės laiko neskaičiavo. Jie gyveno gamtos ritmu: su saule gulėsi, su saule kėlėsi. Planuodami svarbiausius metų darbus ir šventes, vadovavosi dangaus šviesulių judėjimu, Mėnulio fazių ir metų laikų kaita. Žvaigždėtas dangaus skliautas jiems atstojo kalendorių. Senovės klajokliai medžiotojai ir vaisių rinkėjai laiką matavo gana trumpomis atkarpomis – paromis, savaitėmis, mėnesiais. Mokslininkai beveik įsitikinę, kad mūsų protėviai vadovavosi Mėnulio fazėmis. Tai patvirtina olose aptikti ankstyviausi Mėnulio fazių kaitos žymėjimai, padaryti akmens amžiuje, maždaug prieš 20-25 tūkstančius metų. Pradėjus verstis žemdirbyste, žmonėms teko prisiderinti prie Saulės ciklo, nes metų laikų kaita tiesiogiai susijusi su besikeičiančia Saulės padėtimi. Dauguma mūsų planetos gyventojų ir šiandien gyvena pagal Saulės kalendorių, kurio laiko skaičiavimas remiasi Saulės judėjimu dangaus sfera.

Senasis ir naujasis kalendoriai

the portal is openingŠiuolaikinio Saulės kalendoriaus prototipu laikomas senovės egiptiečių maždaug prieš 6 tūkst. metų sudarytas kalendorius, kurį vėliau perėmė ir patobulino romėnai. Romėnų laiko skaičiavimo sistema buvo labai netobula. Ją pertvarkyti ėmėsi garsus karvedys Gajus Julijus Cezaris. Julijaus kalendorius įsigalėjo 46 m. prieš Kristų. Pagal jį, trejus metus iš eilės sudaro 365 dienos, o ketvirtus metus – 366 dienos. Metai suskirstyti į dvylika mėnesių, mėnesiai – į septynių dienų savaites. Nesudėtinga ir patogi laiko skaičiavimo sistema greitai prigijo senovės Romoje ir vėliau išplito po visą krikščioniškąjį pasaulį. Ši sistema turėjo trūkumą, nes pagal ją metai turėjo 365,25 dienos, o iš tikrųjų metai turi maždaug 365,2422 dienos. Skaičiuojant laiką pagal Julijaus kalendorių, kas 128 metus susidaro viena diena per daug. Šis netikslumas išryškėjo prabėgus keliolikai šimtmečių, kai kalendoriuje nurodytos religinių švenčių datos pradėjo tolti nuo joms skirto metų laiko. Tai paskatino pertvarkyti Julijaus kalendorių.

Kalendoriaus reforma buvo atlikta 1582 m. Romos popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu. Kad pavasario lygiadienis vėl sutaptų su kovo 21 d„ buvo nutarta iš metų išmesti 10 dienų, o kad ateityje netektų trumpinti metų, sutarta kas 400 metų iš Julijaus kalendoriaus išmesti po 3 paras.

Pertvarkytas kalendorius buvo pavadintas popiežiaus Grigaliaus vardu ir yra naudojamas iki šiol.

Kaip apskaičiuoti keliamuosius metus
Pagal Grigaliaus kalendorių, metai skirstomi j paprastuosius ir keliamuosius. Paprastuosiuose metuose yra 365 dienos, keliamuosiuose – 366. Norėdami apskaičiuoti, kurie metai yra keliamieji, vadovaukitės šia iš pažiūros painia taisykle. Visi metai, kurių skaičius dalijasi iš 4 be liekanos, išskyrus tuos, kurių skaičius dalijasi iš 100, bet išskyrus tuos, kurių skaičius dalijasi iš 400, yra keliamieji. Kad būtų aiškiau, pailiustruosime konkrečiais pavyzdžiais. Skaičius 2012 dalijasi iš 4, vadinasi, 2012-ieji bus keliamieji metai ir turės 366 dienas. Skaičius 2100 dalijasi iš keturių, bet jį galima padalyti ir iš 100, todėl 2100-ieji metai bus paprastieji ir turės 365 dienas. Skaičius 2000 dalijasi iš 4 ir iš 100, bet dalijasi ir iš 400, todėl 2000-ieji buvo keliamieji metai.

Vadovaujasi Mėnulio ciklu
Musulmonai laiką skaičiuoja vadovaudamiesi Mėnulio ciklu. Mėnulio, arba Hidžros, kalendoriaus pagrindas – sinodinis mėnuo – laiko tarpas tarp dviejų vienodų Mėnulio fazių. Kadangi Mėnulis aplink Žemę apskrieja apytikriai per 29,53 dienos, musulmonų metai turi tik 354 dienas ir yra vienuolika dienų trumpesni už mūsiškius. Šiame kalendoriuje dvylika mėnesių pakaitomis po 30 ir 29 paras. Mūsų dienomis tiksli naujo Mėnulio ciklo pradžia apskaičiuojama matematiškai. Seniau, kiek mėnuo turės parų, spręsdavo musulmonų dvasininkai. Jei pasibaigus 29-ai mėnesio dienai danguje pasirodydavo jaunas Mėnulis, nuo tos nakties prasidėdavo kitas mėnuo, o jeigu ne-tęsdavosi 30-oji diena ir naujas mėnuo prasidėdavo tik kitą naktį. Musulmonai metus pradėjo skaičiuoti nuo dienos, kai Mahometas ir jo sekėjai persikėlė iš Mekos j Mediną, pagal Grigaliaus kalendorių tai yra 622 metų liepos 16 d. Taigi musulmoniškajam pasauliui šie metai yra 1432-ie-ji, jie prasidėjo gruodžio 7 dieną.

Turi tryliktą mėnesį
Savaip laiko tėkmę skaičiuoja žydai. Hebrajų kalendorius yra lunisoliarinis – sudarytas remiantis Mėnulio ir Saulės judėjimu. Jame mėnesiai suderinti su Mėnulio fazėmis, bet yra ir keliamųjų metų taisyklė. Hebrajų kalendoriuje naujas mėnuo prasideda stojus jaunačiai, metai turi dvylika mėnesių, kiekvienas jų – 29 arba 30 dienų. Kad kalendorius neprasilenktų su Saulės ciklu, kas dvejus arba trejus metus žydų metai būna ilgesni ištisu mėnesiu. Keliamasis mėnuo įterpiamas tarp vienuolikto ir dvylikto mėnesių.
Izraelio gyventojai šiuo kalendoriumi vadovaujasi nustatydami religinių švenčių datas, o gyvena pagal Grigaliaus kalendorių. Metus žydai skaičiuoja nuo pasaulio sukūrimo. Pagal juos, šie metai yra 5771-ieji. Beje, Naujuosius metus žydai pasitinka rudenį, metų pradžios data yra kilnojama.

Moleskine Sqared Pocket with a HipsterPDA size CalendarLunisoliarinį kalendorių iki šiol naudoja ir kinai. Pagal jį nustatomos švenčių datos, taip pat svarbiems gyvenimo įvykiams palankios ar nepalankios dienos. Įdomu tai, kad keliamasis mėnuo gali būti įterpiamas tiek metų pradžioje, tiek viduryje ar pabaigoje. Jo vietą metuose, vadovaudamiesi sudėtingais skaičiavimais, prieš kelis šimtmečius nustatė kinų išminčiai.

Vadovaujantis Saulės padėtimi ekliptikoje, kinų kalendoriuje pažymėti 24 taškai. Vieni jų nurodo sezonų pradžią, kiti – konkrečiam metų laikui būdingus gamtos reiškinius: karščius, gausų lietų, šalnas ir sniegą. Kinų Naujieji metai prasideda per antrą jaunatį po žiemos saulėgrįžos. Šventės data yra kilnojama ir gali būti bet kada tarp sausio 21 ir vasario 20 dienos. Šių metų vasario 3 dieną prasidės 4708-ieji kinų eros metai.

Naujuosius pasitikdavo kovą
Sausis ne visada buvo pirmasis metų mėnuo. Senovės Romoje Naujieji metai prasidėdavo kovo 1-ąją. Tą dieną darbą pradėdavo naujai išrinkti konsulai, buvo pradedama sėja ir romėnai išeidavo kariauti. Sausis anuomet buvo vienuoliktas metų mėnuo. Pirmuoju jis tapo politiniais sumetimais.

153 metais prieš mūsų erą buvo nutarta, kad konsulus reikėtų inaugu-ruoti ne kovą, o sausį, tada būtų daugiau laiko pasirengti karams. Beje, lotyniškas šio mėnesio pavadinimas Januarius siejamas su dviveidžiu romėnų dievu Janusu, kuris vienu metu gali žiūrėti į priekį ir atgal: jaunuoju veidu jis žiūri į ateitį, senuoju – į praeitį. Įvedęs naująjį kalendorių, Julijus Cezaris sausį įvardijo kaip pirmą metų mėnesį.

Katalikiškojoje Europoje Naujųjų metų data vis keitėsi. Buvo švenčiama kovo 1 -ąją, vėliau – kovo 25-ąją, paskui naujus metus imta skaičiuoti nuo Velykų, dar po kurio laiko – nuo Kalėdų. Ir tik XVII a. popiežiaus Inocento nurodymu sausio 1 -oji oficialiai pripažinta kitų metų pradžia.

Kaip mėnesiai gavo vardus

SAUSIS. Pirmąjį metų mėnesį Lietuvoje paprastai viešpatauja gili žiema: žemę užkloja balto sniego patalai, upes ir ežerus sukausto ledas. Oras būna šaltas ir sausas, todėl ir mėnuo pavadintas sausio vardu. Senovėje dar vadintas siekiu, vilkų ir rago mėnesiu.

VASARIS. Trumpiausias metų mėnuo pavadintas vasaros vardu, nes vasarį atslūgsta žiemos šalčiai, pastebimai pailgėja dienos. Senieji pavadinimai: kovinis, ragutis, pridėtinis.

KOVAS. Mūsų senoliai šį mėnesį vadino karveliniu, balandiniu ir net morčiumi, bet ilgainiui prigijo kovo vardas. Kovą parskrenda kovai ir įkyriu kranksėjimu praneša apie atėjusį pavasarį.

BALANDIS. Pavadinimas siejamas su balandžiais, kurių burkavimas labai būdingas šiam mėnesiui. Senovėje skirtingose Lietuvos vietovėse balandis buvo vadinamas žiedų mėnesiu, karveliu, sultekiu ir mildviniu.

GEGUŽĖ. Gegužę Lietuvos miškuose užkukuoja gegutė arba gegužė – jos vardu ir pavadintas mėnuo. Seniau šis mėnuo dar buvo vadinamas sėtiniu, žiedžiumi ir gegužiniu.

BIRŽELIS. Pirmas vasaros mėnuo – tai metas, kai sėjami javai. Senovėje užsėtas dirvos plotas buvo pažymimas šakele ar šiaudų kuokštu. Šis procesas vadinamas biržijimu, o šakelė – biržių. Štai iš kur birželio pavadinimas.

LIEPA. Vidurvasarį Lietuvoje pražysta liepos, tad ir mėnuo pavadintas šio kadaise šventu laikyto medžio vardu. Senieji pavadinimai: šienapjūtis, griež-linis. putpelinis, medunešis.

RUGPJŪTIS. Tai metas, kai pjaunami rugiai. Dar vadintas degėsiu, pjūmonies, pjūties mėnesiu.

RUGSĖJIS. Pavadinimas siejamas su pagrindiniu šio mėnesio darbu – rugių sėja. Senovėje rugsėjis vadintas įvairiausiais vardais: paukštlėkiu, vie-suliniu, viržių ir rujos mėnesiu.

SPALIS. Šį mėnesį pagrindinis mūsų senolių rūpestis buvo linų apdorojimas. Spaliai – tai linų stiebų lūženos, kurios lieka iššukavus linus. Senieji spalio pavadinimai: vėlinis, visagai-ris, visagavis.

LAPKRITIS. Tai metas, kai medžiai numeta paskutinius lapus. Senovėje lapkritis dar vadintas vėliu, balaniniu, lina-brukiu ir jaujiniu.

GRUODIS. Pirmąjį žiemos mėnesį kritulių paprastai būna nedaug. Spustelėjus šalčiams, sustingęs žemės paviršius vadinamas gruodu. Iš čia ir gruodžio pavadinimas.

Šaltinis: Kalendorius