Rūtų auginimas sode ir jų gydomasis poveikis

Rue Plant (Ruta hortensis)Rūta – paslaptingas augalas, į kurį žmonės atkreipė dėmesį dar gilioje senovėje. Antikos laikais rūtos laikytos vaistažolėmis beveik nuo visų ligų. Viduramžių Europoje manyta, kad rūtos saugo nuo „blogų akių”, kerų, raganavimo, piktųjų dvasių, maro ir net velnio žabangų. Katalikų Bažnyčia jau nuo IX a. šventino rūtas ir patarė jų vartoti norint apsiginti nuo nelabojo įtakos, todėl jos buvo auginamos vienuolynų darželiuose.

Vestuvių gėle rūta pirmiausia tapo Vokietijoje. Važiuodama į bažnyčią tuoktis jaunoji pasiimdavo rūtų puokštelę, kad apsisaugotų nuo įvairių burtų, kerėjimų, raganų. Rūtos taip pat simbolizavo ir jaunosios nekaltybę. Joks kitas augalas nėra toks populiarus lietuvių tautosakoje ir papročiuose kaip rūta. Ypač svarbi ji buvo vestuvių papročiuose (rūtų vainikėlio pynimas, vainiko nuėmimas) ir dainose: rūtelė, rūtų vainikėlis, rūtų darželis minimi labai dažnai. Rūtų lapelių motyvai populiarūs mūsų audiniuose ir medžio drožiniuose.

Nors rūtos Lietuvoje atrodo toks įprastas kasdienis augalas, tačiau jos nėra natūrali mūsų augmenijos dalis. Veikiausiai į mūsų kraštą rūtos atkeliavo kartu su krikščionybe, iš Vakarų Europos jų atvežė vienuoliai ir augino jas vienuolynų daržuose.

Toks visuotinis dėmesys žmonijos istorijoje negalėjo būti atsitiktinis. Rūta išties labai stiprus, ryškus ir prieštaringas augalas. Mums geriausiai pažįstama pas mus auganti Žalioji rūta {Rūta graveo-lens) – daugiametis rūtinių šeimos augalas. Tai neaukštas, prie pagrindo medėjantis krūmelis, turintis mėsingą statų stiebą, karpytus lapelius ir kuklius geltonus žiedelius, susitelkusius į nedidelius žiedynus.

African rue plantVieta sode. Rūtų krūmeliai labai dekoratyvūs ir gali tapti sklypo puošmena. Šie neaukšti (iki 60 cm) daugiamečiai augalai žydi nuo birželio pabaigos visą vasarą. Bet jų grožis slypi ne žiedeliuose: kur kas įspūdingiau atrodo žydro atspalvio ažūriniai lapeliai ir vaisiai – sėklų dėžutės. Jeigu kuriate žydrų ir pilkų atspalvių gėlyną, rūtos jame itin tiks. Rūtos – puikus fonas neaukštoms rausvai violetinėms gėlėms. Be to, rūtas lengva karpyti, todėl iš jų galima formuoti ir kurti apskritas augalų formas.

Priežiūra . Kadangi laukinės rūtos paplito beveik po visą Senąjį žemyną, tai rodo, jog šis Viduržemio jūros regiono augalas nėra itin reiklus. Saulėtose, nuo vėjo apsaugotose vietose rūtos auga įvairiose dirvose: akmeningose, smėlingose, derlingose ir skurdžiose. Rūtos nemėgsta tik organinių trąšų pertekliaus, užsistovėjusio vandens ir rūgščios žemės. Mūsų krašte jos lengvai peržiemoja. Nors viršutiniai ūgliai žiemą pašąla, pavasarį, juos apkarpius, vėl atauga. Netgi visiškai nušalusi antžeminė dalis nereiškia, kad augalas žuvęs: rūtos gajos dėl stiprios šaknų sistemos.

 

Rūtų dauginimas.

Rūtos dauginamos sėklomis arba ūgliais. Gegužės pabaigoje, kai dirva gerai įšyla, sėklas galima sėti tiesiai į gruntą (tik negiliai). Rūtos auginamos ir daigais: šiuo atveju sėklos pasėjamos kovą balandį, o daigai į nuolatinę vietą sodinami vasaros pradžioje. Augaliukai pradeda žydėti antraisiais metais nuo pasėjimo. Beje, kartais mūsų sąlygomis rūtų sėklelės ne visada subręsta, tačiau karštą vasarą gali ne tik subręsti, bet ir savarankiškai pasisėti. Bet kur kas greičiau ir paprasčiau rūtas dauginti auginiais. Jų pripjaustoma pavasarį ir įšaknijama šiltnamyje, smėlyje arba durpėse.

Nauda sodui. Šio augalo aromatas – specifinis. Manoma, jog ten, kur auga rūtos, nesiveisia gyvatės. Šių augalų kvapas nepatinka ir šunims bei katėms. Jei rūtų bordiūras neatbaidys piktųjų dvasių ir gyvačių, garantuojame, kad svetimus katinus tikrai atbaidys. Kai labai įkyri skruzdėlės ir akliai, prisekite prie drabužių keletą rūtos šakelių, ir ji juos atbaidys. Jau vien dėl šios priežasties rūtas verta auginti savo sklype.

Virtuvėje . Daugelyje šalių rūtos auginamos ir kaip prieskoniniai augalai. Vieni rūtų aromatą laiko sunkiu ir ne itin maloniu, kiti – pikantišku, bet džiovintų augalų jis keičiasi, tampa švelnus ir subtilus. Viduržemio jūros kraštų virtuvėje šviežių, dažniau – džiovintų rūtų lapelių dedama į salotas, mėsos, žuvų ir daržovių patiekalus, į pyragų įdarus, arbatą ir kokteilius. Bet ir kaip prieskonių rūtų reikėtų vartoti labai atsargiai

Rūtų gydomosios savybės.

rūtas nuo senų laikų visur (Azijoje ir Europoje) naudoja ir liaudies, ir oficialioji medicina, ir homeopatija. Beje, rutinas (vitaminas R, stiprinantis kapiliarų sieneles) iš pradžių buvo išskirtas būtent iš šio augalo. Be didelio rutino kiekio, šis augalas turi kitų naudingųjų medžiagų, palankiai ir įvairiai veikiančių organizmą. Įrodyta, kad rūtos pasižymi antiseptiniu, tonizuojamuoju, stiprinamuoju, uždegimo slopinamuoju poveikiu. Vienas iš liaudiškų šio augalo liaudies medicinoje ja stiprinamas regėjimas.

Fendler´s Meadow-rueTačiau rūtos-taip pat ir nuodingi augalai. Vartoti jų didelėmis dozėmis pavojinga. Užtat vartojamos mažomis yra ir vaistas, ir priešnuodis. Liaudies medicina rūtas laiko priešnuodžiu nuo gyvačių ir vabzdžių įkandimų. Įgėlus akliui, išties pravartu suvilgyti žaizdelę rūtų sultimis -skausmas ir niežėjimas akimirksniu praeina. Gydytis rūtų preparatais galima tik paisant gydytojų

rekomendacijų ir tik jiems prižiūrint. Jokiu būdu jų negalima vartoti nėščiosioms, nes nuo seno rūtos buvo vartojamos norint nutraukti nepageidaujamą nėštumą.

Pavojinga rūtų savybė -deginimas. Karštą saulėtą dieną geriau prie jų lapų nesiliesti (ypač žmonėms, turintiems jautrią ir šviesią odą) – gali stipriai nudeginti. Nudegimo iš pradžių nė nepajusite, bet po kurio laiko oda paraus ir pasidengs vandeningomis ir gan skausmingomis pūslėmis, o vėliau pajuoduos ir nusilups.

Šaltinis: Rūtų auginimas sode ir jų gydomasis poveikis