► 11 SKYRIUS. KAS PAVOGĖ PYRAGAIČIUS? – Alisa Stebuklų Šalyje

Grifas ir Alisa atbėgę rado Širdžių Karalių ir Karalienę jau sėdinčius sostuose, o aplink juos buvo susispietusi didžiulė svita — įvairūs paukšteliai, žvėreliai ir visa kortų kaladė. Prie­šais sostus stovėjo Širdžių Valetas, surakintas grandinėmis, saugomas dviejų kareivių. Šalia Karaliaus, vienoje rankoje laikydamas trimitą, kitoje — pergamento ritinėlį, sėdėjo Bal­tasis Triušis. Salės viduryje ant stalo buvo padėtas didelis indas su pyragaičiais. Pyragaičiai atrodė tokie skanūs, kad Alisai į juos žiūrint pradėjo varvėti seilė.

„Norėčiau, kad byla jau būtų pasibaigus,— pamanė ji,— ir dabar dalintų užkandžius.”

Tačiau kol kas buvo neverta tikėtis ko nors panašaus, ir neturėdama ką daugiau veikti, Alisa ėmė dairytis aplink.

Alisai niekados anksčiau neteko būti teismo salėje, bet ji buvo skaičiusi knygų apie teismą ir dabar labai džiaugėsi, kad beveik viską žinojo, kaip čia kas vadinasi.

„Štai šitas yra teisėjas,— pamanė ji sau viena.— Todėl jis su tokiu dideliu peruku.”

Beje, teisėjas buvo pats Karalius. Ant peruko jis buvo už­sidėjęs karaliaus vainiką ir tai, matyt, jį gerokai varžė, be to, ir atrodė labai negražiai.

„Čia prisiekusiųjų suolas,— pamanė Alisa,— o šitie dvylika padarų,— (nori nenori juos teko pavadinti „padarais”, kadangi ten buvo ir įvairūs žvėreliai, ir keletas paukštelių),— grei­čiausiai, teismo nariai.”

Paskutiniuosius du žodžius Alisa, didžiuodamasi savo iš­mintim, pakartojo keletą kartų. Mat ji nutarė, ir, reikia pasa­kyti, visai pagrįstai, kad maža yra jos amžiaus mergaičių, kurios ką nors išmanytų apie tokius dalykus. Malonu ausiai, net jei ir pavadintum tiesiog nariais.

Visi dvylika teismo narių atsidėję kažką rašė ant užrašų lentelių.

— Ką jie ten visi rašo? — tyliai paklausė Grifą Alisa.— Juk nėra ką užrašinėti, kol teismas neprasidėjęs.

— Jie užrašinėja savo vardus,— pašnibždėjo Grifas jai į ausį,— bijo, kad iki teismo pabaigos neužmirštų, kuo jie vardu.

— Asilai! — sušuko pasipiktinusi Alisa, bet staiga nutilo, nes Baltasis Triušis garsiai perspėjo: „Prašom tylos”, o Kara­lius užsidėjo akinius ir pradėjo dairytis, kas čia kalba.

Žvelgdama per galvas, Alisa aiškiai matė, kad visi teismo nariai įniko rašyti ant savo lentelių žodį „asilai”. Ji net pastebė­jo, kad vienas iš narių nežinodamas, kaip šis žodis rašomas, buvo priverstas prašyti kaimyno pagalbos.

„Na ir priteplios jie savo lenteles, kol teismas baigsis”,— pamanė Alisa.

Vieno teismo nario labai girgždėjo braižeklis. Alisa, žinoma, to negalėjo pakęsti. Ji apėjo aplink salę, sustojo prie posė-dininko ir pataikiusi progą ištraukė braižeklį jam iš nagų. Ištrau­kė taip staigiai, kad vargšas narys (tai buvo mūsų pažįstamas Driežas Bilis) net nespėjo susivokti, kas čia atsitiko. Pašniukšti-nėjęs aplink save ir niekur braižeklio neradęs, jis buvo privers­tas toliau rašyti su pirštu. Bet naudos iš to buvo maža, nes ant lentelės neliko jokios žymės.

— Heroldai, skaityk kaltinamąjį aktą! — paliepė Karalius. Baltasis Triušis tuoj sutrimitavo tris. kartus ir, išvyniojęs per­gamento ritinėlį, perskaitė:

Valdovė Širdžių, Karalienė Širdžių Vakar kepė saldžių pyragaičių, O Valetas Širdžių užsimanė saldžių lr pavogęs pabėgo, pragaišo.

— Siūlykite nuosprendį,— kreipėsi Karalius į teismo na­rius.

— Dar ne, dar ne! — nutraukė Karalių Triušis.— Prieš tai dar reikia daug ką išaiškinti.

90

— Kviečiamas pirmasis liudininkas,— tarė Karalius. Baltasis Triušis, vėl sutrimitavęs tris kartus, sušuko:

— Pirmas liudininkas!

Pirmasis liudininkas buvo Skrybėlius. Jis atėjo su puodeliu arbatos vienoje rankoje ir su sviestu užtepta duonos rieke — kitoje.

— Maldauju, atleiskite, Jūsų Didenybe,— tarė jis,— kad atsinešiau štai šituos. Bet, matote, mane iškvietė dar nespėjus pabaigti gerti arbatos.

— Reikėjo pirma pabaigti,— tarė Karalius.— Kada pradė­jai gerti? \

Skrybėlius pasižiūrėjo į Zuikį Paikį, kuris susikabinęs su Pele Snaudale taip pat buvo atsekęs paskui jį į teismo salę.

— Rodos, kad kovo keturioliktąją,— atsakė jis.

— Penkioliktąją,— pataisė jį Zuikis Paikis.

— Šešioliktąją, — pridūrė Pelė Snaudalė.

— Užrašykite,— įsakė Karalius teismo nariams, ir šie pasku­

91

bomis užrašė ant savo lentelių visas tris datas. Paskui, sudėję visus tris skaičius, jie pažymėjo sumą šilingais ir pensais.

— Nusiimk skrybėlę,— įsakė Karalius Skrybėliui.

— Ji ne mano,— nesutiko Skrybėlius.

— Vogta! — sušuko Karalius teismo nariams, kurie nieko nelaukdami užrašė ir šią pastabą.

— Ji skirta parduoti,— šoko aiškintis Skrybėlius.— Aš ne­turiu savo skrybėlės. Esu skrybėlius.

Tuo metu Karalienė užsidėjo akinius ir pradėjo susidomėjusi žiūrėti į Skrybėlių, kuris išblyško kaip drobulė ir labai sunerimo.

— Pasakok, ką žinai,— tarė Karalius,— ir nesijaudink taip. O jei ne, įsakysiu vietoje nukirsti tau galvą.

Šie Karaliaus žodžiai liudininko, matyt, nė kiek nepadrą­sino. Jis nesiliovė mindžikavęs nuo vienos kojos ant kitos, baikš­čiai žvilgčiojo į Karalienę ir netyčia, užuot atsikandęs duonos, krimstelėjo didelį gabalą puoduko.

Tuomet Alisą staiga apėmė keistas jausmas, ji gerokai nusi­gando, kol pagaliau suprato, kad pradėjo vėl didėti. Pirmiausia jai į galvą atėjo mintis, kad reikia atsistoti ir išeiti iš teismo salės, bet kiek pagalvojusi nusprendė pasilikti, kol užteks čia vietos.

— Prašyčiau nespausti taip manęs,— supyko Pelė Snaudalė, kuri sėdėjo šalia Alisos.— Man jau trūksta oro.

— Nieko negaliu padėti,— ramiai tarė Alisa.— Aš augu.

— Neturi teisės čia augti,— pareiškė Pelė Snaudalė.

— Nekalbėk nesąmonių,— tarė Alisa truputį griežčiau.— Gal nežinai, kad ir tu pati augi?

— Na taip, bet aš augu kaip pridera,— piktinosi Pelė Snau­dalė,— ne taip juokingai kaip tu.

Ir ji susiraukusi pakilo ir nubėgo į kitą salės pusę.

Visą tą laiką Karalienė nenuleido akių nuo Skrybėliaus ir kaip tik tuomet, kai Pelė Snaudalė bėgo skersai salės, kreipėsi į vieną rūmų tarnautoją: /

— Atnešk man paskutiniojo koncerto dainininkų sąrašą. Išgirdęs šiuos žodžius, vargšas Skrybėlius pradėjo taip dre­bėti, kad net abu batai nukrito jam nuo kojų.

— Sakyk, ką žinai,— piktai pakartojo Karalius,— o jei ne, tuojau įsakysiu nukirsti galvą. Nežiūrėsiu, ar tu nervingas, ar ne.

— Esu vargšas žmogelis, Jūsų Didenybe,— pradėjo Skry­

92

bėlius drebančiu balsu.— Pradėjau gerti arbatą… maždaug prieš savaitę… Duonos ir sviesto vis mažėjo ir mažėjo… o vis reikia arbatos…

— Kas rėkia arbatos? — paklausė Karalius.

— Man reikia arbatos,— atsakė Skrybėlius.

— Žinoma, kad reikia, tai rėkia,— suriko Karalius.— Gal manai, kad aš kvailas, ar ką? Kalbėk!

— Esu vargšas žmogelis ir man reikėjo…— tęsė Skrybė­lius.— Ir tik Zuikis Paikis man pasakė…

— Nesakiau,— staiga nutraukė jį Zuikis Paikis.

— Sakei,— pakartojo Skrybėlius.

— Aš neigiu! — suriko Zuikis Paikis.

— Jis neigia,— tarė Karalius,— užteks ginčytis.

— Na tai Pelė Snaudalė man pasakė…— tęsė Skrybėlius neramiai apsidairydamas, ar tiktai ir ši nepaneigs jo žodžių. Bet ši nieko nepaneigė, nes kietai miegojo.

— Po to,— pasakojo Skrybėlius,— atsiriekiau truputį dau­giau duonos ir užsitepiau sviesto…

93

— Bet ką pasakė Pelė Snaudalė? — paklausė vienas iš prisiekusiųjų posėdininkų.

— Neprisimenu,— atsakė Skrybėlius.

— Turi prisiminti,— tarė Karalius,— arba aš įsakysiu tau nukirsti galvą.

Vargšas Skrybėlius, išmetęs iš rankų duoną ir puodelį su arbata, puolė ant kelių.

— Esu vargšas žmogelis, Jūsų Didenybe,— pradėjo jis.

— Esi ne vargšas, bet nemokša kalbėtojas,— tarė Karalius. Tuo metu viena jūrų kiaulytė sušuko „valio!” ir tuojau buvo

rūmų tvarkdarių sutramdyta. (Kadangi žodžio „sutramdyti” reikšmė gali kelti abejonių, paaiškinsiu jums, kaip tvarkdariai tai padarė. Jie turėjo didelį drobinį viršuje užrišamą maišą, į kurį stačia galva įkišo jūrų kiaulytę ir tada atsisėdo ant jos.)

„Džiaugiuosi, kad pamačiau, kaip tramdoma,— pamanė Alisa.— Dažnai skaitydavau laikraščius, kad pasibaigus teismui „publika bandė kelti ovacijas, bet buvo greitai rūmų tvarkdarių sutramdyta”, tačiau iki šiol niekaip nesuprasdavau, kaip tai da­roma”.

— Jeigu pasakei viską, ką žinai, gali lipti žemėn,—tęsė Karalius.

— Negaliu žemiau nulipti,— tarė Skrybėlius.— Stoviu ant grindų, kaip mane gyvą matote.

— Gali sėstis,— paliepė Karalius.

Tuo metu pradėjo ploti kita jūrų kiaulytė ir buvo taip pat sutramdyta.

„Na ir gerai, baigta su jūrų kiaulytėmis,— pamanė Alisa.— Dabar gal eis kiek sklandžiau.”

— Norėčiau baigti gerti arbatą,— tarė Skrybėlius baikščiai žvilgčiodamas į Karalienę, kuri skaitė dainininkų sąrašą.

— Gali eiti,— leido Karalius, ir Skrybėlius tuojau nėrė iš teismo salės užmiršęs net batus apsiauti.

— Tuojau nukirsk jam galvą, kai tik išeis iš salės,— įsakė Karalienė vienam tvarkdariui, bet šiam dar nespėjus nė prie durų prieiti, Skrybėlius dingo iš akių.

— Pakvieskit kitą liudininką! — įsakė Karalius.

Kitas liudininkas buvo Hercogienės virėja. Ji nešėsi rankoje pipirų dėžutę, ir Alisa suprato, kad tai ji, dar jai neįžengus į salę, nes visi, kas tiktai sėdėjo arčiau prie durų, staiga pradėjo čiaudėti..

94

— Sakyk, ką žinai,— liepė Karalius.

— Nesakysiu,— atsakė virėja.

Karalius susirūpinęs pažvelgė į Baltąjį Triušį, o šis suš­nibždėjo:

— Jūsų Didenybei su šita liudininke reikia griebtis kryž­minės apklausos.

— Ką gi, kad reikia, tai reikia,— tarė Karalius liūdnai at­sidusdamas ir sukryžiuodamas ant krūtinės rankas. Paskui visą laiką piktai žiūrėdamas į virėją, jis taip susiraukė, kad net akių nesimatė per tankius antakius, ir paklausė dusliu balsu:

— Iš ko kepami pyragaičiai?

— Dažniausiai iš pipirų,— atsakė virėja.

— Iš sirupo,— pasigirdo mieguistas balselis už virėjos nugaros.

— Sučiupti šitą Pelę Snaudalę! — sušuko Karalienė.–Nukirsti šitai Pelei Snaudalei galvą! Išmesti šitą Pelę Snau­dalę už durų! Surakinti ją! Kankinti! Nurauti ūsus!

Salėje kilo triukšmas, kuris nutilo tiktai Pelę Snaudalę iš­metus lauk. Kai visi vėl nurimo, virėja buvo dingusi.

— Tiek to, – tarė Karalius lengviau atsidusdamas. – Pa­kvieskit trečią liudininką.

Tai taręs, jis pusbalsiu kreipėsi į Karalienę:

— Klausyk, brangioji, gal tu surengsi trečio liudininko kryžminę apklausą. Man jau plyšta galva.

95

Alisa stebėjo, kaip Baltasis Triušis kažko ieško sąraše ir nekantriai laukė, kas gi bus trečiasis liudininkas.

„Negi jiems dar trūksta įrodymų”,— pamanė ji.

Galima įsivaizduoti, kaip ji nustebo išgirdusi, kai Baltasis Triušis plonu spiegiančiu balseliu perskaitė:

— Alisa!

Šaltinis: 11 SKYRIUS. KAS PAVOGĖ PYRAGAIČIUS? – Alisa Stebuklų Šalyje