► 12 SKYRIUS. ALISA LIUDININKĖ – Alisa Stebuklų Šalyje
—Esu! — sušuko Alisa visai užmiršusi, kokia didelė ji ką tik užaugo, ir taip staiga pašoko, kad užkliudė suknelės krašteliu teismo narių suolą nužerdama visus posėdininkus žiūrovams ant galvų. Visaip sukritę, jie priminė Alisai akvariumo žuvytes, kurias ji prieš savaitę netyčia buvo išvertusi.
— Oi, labai atsiprašau! — sušuko ji sumišusi ir pradėjo skubiai rankioti posėdžiautojus. Mat Alisai dar nebuvo išdilęs išversto akvariumo įspūdis. Jai dabar kažkaip neaiškiai atrodė, kad reikia gyvulėlius skubiai surankioti ir susodinti į suolą, nes kitaip jie gali išmirti.
— Teismo posėdžio negalima tęsti,— rimtai tarė Karalius,— kol visi teismo nariai nebus sugrąžinti į savo vietas… Visi,— pabrėžė jis griežtai pažvelgdamas į Alisą.
Alisa pasižiūrėjo į teismo narių suolą ir pamatė, kad skubėdama buvo padėjusi Driežą aukštyn kojomis. Vargšas padarėlis visaip kraipė uodegą niekaip negalėdamas atsistoti. Ji greitai pakėlė Driežą ir vėl pastatė ant kojų.
„Niekai,— pamanė Alisa.— Manau, kad teismui nebus skirtumo, ar jis taip sėdės, ar taip”.
Kai tiktai teismo nariai šiek tiek atsipeikėjo po sukrėtimo, kurį pergyveno krisdami, ir kai jiems vėl buvo įteikti surankioti braižekliai bei užrašų lentelės, visi ėmėsi stropiai aprašinėti šį nuotykį, visi, išskyrus Driežą, kuris atrodė per daug pasimetęs, kad galėtų ką nors veikti, tad sėdėjo prasižiojęs, spoksodamas į salės luinas.
— Ką gali pasakyti? — kreipėsi Karalius į Alisą.
— Nieko.
— Visiškai nieko?
— Visiškai.
— Labai svarbi aplinkybė,— tarė Karalius teismo nariams. Sie buvo bepradedą užrašinėti Karaliaus pastabą ant užrašų lentelių, bet Baltasis Triušis juos sulaikė:
— Jūsų Didenybė, be abejo, norėjote pasakyti, kad nesvarbi aplinkybė.
Šiuos žodžius jis pasakė labai pagarbiai, bet surat s antakius ir savo žvilgsniu bandydamas paveikti Karalių.
— Žinoma, norėjau pasakyti, kad nesvarbi,— tuoj pat susigriebė Karalius ir pakartojo kelis kartus tyliai sau oo nosim: — svarbi… nesvarbi… nesvarbi… svarbi… — lyg būtų norėjęs išsiaiškinti, kuris žodis gražiau skamba.
Vieni teismo nariai užrašė „svarbi”, o kiti „nesvarbi”. Alisa stovėjo taip arti, kad matė, kas buvo rašoma ant lentelių.
„Menka bėda”,— pamanė ji.
Tuo metu Karalius, kuris valandėlę kažką rašė j savo užrašų knygelę, sušuko:
— Tylos! — ir perskaitė iš knygelės: — Keturiasdešimt antras straipsnis. Asmenys, kurių ūgis virš mylios, privalo išeiti iš teismo salės.
Visi sužiuro į Alisą.
— Mano ūgis mažiau kaip mylia,— tarė ji.
— Daugiau,— nesutiko Karalius.
— Esi kokių dviejų mylių aukščio,— įsiterpė Karalienė.
— Tai kas, o aš vis tiek neišeisiu, jokiu būdu,— pareiškė Alisa.— Be to, šis įstatymas netikras: jūs jį tik dabar sugalvojote.
— Tai pats seniausias įstatymas mano knygelėje,— tarė Karalius.
— Tuomet jo eilės numeris turėtų būti pirmas, o ne keturiasdešimt antras,— nenusileido Alisa.
Karalius išblyško ir skubiai užvertė savo užrašų knygelę.
— Siūlykite bausmę,— tyliai, drebančiu balsu kreipėsi Karalius į posėdininkus.
— Gauta dar daugiau įrodymų, Jūsų Didenybe,— tarė Baltasis Triušis skubiai pašokdamas.— Turime štai dar šį dokumentą.
— O kas jame parašyta? — paklausė Karalienė.
— Aš jo dar neatplėšiau,— atsakė Baltasis Triušis,— bet greičiausiai tai yra laiškas, kažkam rašytas kaltinamojo.
— Ne kitaip ir bus,— nusprendė Karalius,— nebent jis būtų rašytas niekam. Bet taip, kaip žinote, beveik niekada nebūna.
— O kam jis adresuotas? — paklausė vienas iš prisiekusiųjų-
— Jis visai be adreso,— atsakė Baltasis Triušis.— Bent jau ant voko nieko neparašyta.— Ir jis išskleidė popierių pridurdamas: — Iš tiesų čia ne laiškas, o eilėraštis.
— Ar jis parašytas kaltinamojo ranka? — paklausė kitas posėdininkas.
98
N r, ne jo,— atsakė Baltasis Triušis.— Ir tai labai įtar-llllii (Visi prisiekusieji nukabino nosis.)
J is bus pamėgdžiojęs kieno nors kito rašyseną,— pasakė Kiimlius. (Visų posėdininkų veidai vėl nušvito.)
J Ūsų Didenybe,— prabilo Valetas,— aš jo nerašiau, ir H Ii I i’, neįrodys, kad rašiau. Ten visai nėra parašo.
Jeigu tu nepasirašei,— tarė Karalius,— juo blogiau tau. Ni-liiiiiiin ruošęs šunybės, būtum pasirašęs kaip garbingas žmogus.
Pasigirdo aplodismentai. Tai buvo pirma tą dieną Karaliaus
taikliai pasakyta mintis.
Iš to aišku, kad jis tikrai kaltas,— pareiškė Karalienė.—
Mniyl, reikia nukirsti…
Niekas iš to neaišku! — sušuko Alisa.— Jūs net neži-
DOte, kas ten parašyta!
Perskaityk,— įsakė Karalius. Baltasis Triušis užsidėjo akinius.
Nuo kurios vietos pradėti skaityti, Jūsų Didenybe? — paklausė jis.
Pradėk nuo pradžios,— atsakė Karalius griežtai,— perskaityk iki galo ir tada baik.
Hiillajam Triušiui skaitant eilėraštį, salėje viešpatavo mirtina
tyla:
Jūs susirinkote pas ją, Manęs tik nesulaukėt Ir pasišaipėte tada, Kad aš nemoku plaukiot.
Pasakėte: manęs nebėr (Taip iš tiesų ir buvo), Bet nepaaiškinot, kodėl,— Už tai jums būtų kliuvę.
Daviau jai vieną, jie jam du, O jūs mums tris mažiausiai. Atgavot viską jūs kartu Manęs nepasiklausę.
99
Jei būt įpainiojęs ir mus, Tai mūsų pasigedęs, Tokiems darbams labai gabus, Tuoj išeitį būt radęs.
Žinau, kad dar prieš tai, kai ji Isterikon įpuolė. Buvai svarbiausioji kliūtis Tarp mūsų atsistojus.
O iš tikrųjų tai jisai Labiausiai jai patiko. Tai be manęs tik tu žinai, Tad niekam nesakyki.
— Tai pats svarbiausias įrodymas, kokį tiktai mes iki šiol išgirdome,— tarė Karalius iš pasitenkinimo trindamas rankas.— Dabar tegul prisiekusieji…
— Kertu lažybų iš šešių pensų,— sušuko Alisa (paskutiniuoju metu ji buvo išaugusi tokia didelė, kad nė kiek nesibijojo nutraukti Karalių),— jog niekas neišaiškins, apie ką tos eilės. Nematau jose prasmės.
Visi prisiekusieji užsirašė ant savo lentelių: „Ji nemato jokios prasmės”, bet nė vienas nesiryžo aiškintis, apie ką tos eilės.
— Jeigu iš tikrųjų čia būtų tik nesąmonė,— pasakė Karalius,— tai ko mums bereikėtų. Kuriems galams tada sukti galvas. Bet aš dar nesu tikras,— tęsė jis išskleisdamas eilėraštį ant kelių ir žiūrėdamas į jį primerkęs vieną akį.— Man rodos, kad jame yra šis tas prasmingo. Pavyzdžiui, „…pasišaipėte tada, kad aš nemoku plaukiot…” Moki plaukti ar ne? — kreipėsi jis į Valetą.
Valetas liūdnai papurtė galvą.
— O ar panašus aš į plaukiką? — paklausė jis. (Iš tikrųjų, padarytas iš paprasčiausio kartono, plaukiko jis visai nepriminė.)
— Gerai. O toliau? — Karalius pradėjo murmėti sau po nosimi kito posmo žodžius: — „Taip iš tiesų ir buvo…” — čia, matyt, apie prisiekusiuosius… „Už tai jums būtų kliuvę…” — aišku, būtų kliuvę nuo Karalienės… „Bet nepaaiškinot, kodėl…”
100
V i’.lcl
.Iii ”
\h …
ilninas Indžiui kini nc
nepaaiškinote, iš tikrųjų?.. „Daviau jai vieną, jie jam
jokių abejonių, kalbama apie pyragaičius… Betgi ten sakoma: „Atgavot viską jūs kartu”,— tarė
Žinoma, kad tai buvo jie! — triumfavo Karalius rody-pirštu į pyragaičius.— Viskas aišku kaip ant delno. Be to, „Kai ji isterikon įpuolė…” Manau, tu, brangioji, nie-įbuvai įpuolus isterikon? — paklausė jis Karalienę. Niekados! — suspigo Karalienė sviesdama rašalinę į
Driežą. (Vargšas mažasis Bilis, įsitikinęs, kad nelieka jokios žymės, jau senokai buvo liovęsis rašyti pirštu ant lentelės. Dabar jis vėl šoko rašyti pasidažydamas pirštą į rašalą, varvantį jo veidu, ir rašė tol, kol užteko rašalo.)
— Jei niekad nebuvai įpuolusi, vadinasi, ir šis klausimas a t p u o 1 a,— tarė Karalius apžvelgdamas salę ir nusišypsodamas.
Visi tylėjo kaip žemė.
— Tai buvo žodžių žaismas! — pridūrė Karalius piktai, ir visi prapliupo juoku.
— Dabar tegul prisiekusieji posėdininkai siūlo nuos-
prendį,— tarė Karalius gal kokį dvidešimtą kartą.
— Ne, ne! — sušuko Karalienė.— Pirma bausmę, paskui nuosprendį.
— Gryniausia nesąmonė,— tarė Alisa.— Kaip galima bausti nenuteistus!
— Laikyk liežuvį už dantų! — kreipėsi į ją Karalienė, paraudusi iš pykčio.
— Nė nemanau! — atkirto Alisa.
— Nukirsti jai galvą! — suriko Karalienė visa gerkle, bet niekas nepasijudino iš vietos.
— Manote, kad jūsų bijau? — paklausė Alisa, kuri tuo metu jau buvo atgavusi savo normalų ūgį.— Jūs niekas kitas kaip kaladė kortų!
Alisai ištarus šiuos žodžius, visos kortos pakilo į orą ir puolė ją. Nusigandusi ir pyktelėjusi mergaitė suriko, pamėgino nublokšti kortas į šalį ir pasijuto gulinti ant upės kranto. Galvą ji buvo padėjusi ant sesers kelių, o sesuo kaip tik švelniai nužėrė keletą pageltusių medžio lapų, užkritusių Alisai ant veido.
— Kelkis, Alisėle,— tarė sesuo.— Kas gi čia, kad taip įmigai?
— Oi, kokį įdomų sapną sapnavau! — sušuko Alisa ir kuo smulkiausiai papasakojo seseriai visus savo nepaprastus nuotykius, kuriuos ką tik perskaitėte. Alisai baigus, sesuo pabučiavo ją ir tarė:
— Tikrai, sesute, įdomus buvo sapnas. O dabar bėk namo valgyti. Jau vėlus laikas.
Alisa pakilo ir nubėgo vis dar galvodama, kokie nuostabūs dalykai jai prisisapnavo.
Sesuo dar pasiliko paupy, pasirėmusi ranka smakrą, ji žiūrėjo, kaip leidžiasi saulė, galvojo apie mažąją Alisą ir jos nuostabius nuotykius, kol pagaliau ir pati ėmė snūduriuoti ir regėjo tokį sapną.
Iš pradžių ji sapnavo Alisą. Sesutė vėl buvo apsikabinusi plonomis rankytėmis jos kelius ir žvelgė į ją šviesiomis judriomis akelėmis. Ji girdėjo švelnų Alisos balselį, matė, kaip Alisa nežymiai kresteli galvelę atmesdama plaukų sruogą, vis krentančią jai ant akių. Paskui sesuo pajuto, kad aplink ją ėmė knibždėti daugybė keistų būtybių, kurias ką tik buvo sapnavusi mažoji Alisa.
Prie jos kojų sučiužėjo smilgos, kai pro šalį nukure Baltams Triušis, išsigandusi Pelė pliuškenosi netoli esančioje kūdroje… Alisos sesuo girdėjo, kaip skamba arbatos puodukai, iš kurių /.nikis Paikis ir jo draugai amžinai geria arbatą, kaip spigiu Lliu Karalienė vieną po kito smerkia mirčiai savo nelaimingus ■ (,vms Netrukus, aplinkui tarškant dūžtančioms lėkštėms ir du-lu-iiims, ant Hercogienės kelių pradėjo Čiaudėti parsiukas-k„.likis. Paskui Grifo riksmas, Driežo braižeklio girgždėjimas,duslus maiše prislėgtų jūrų kiaulyčių unkštimas ir kiti garsai susiliejo į nepaliaujamą gaudesį, retkarčiais palydimą vargšo Netikro Vėžlio kūkčiojimo.
Taip ji sėdėjo užsimerkusi ir jautėsi, tarsi būtų Stebuklų šalyje, nors žinojo, kad užtektų atsimerkti, ir viskas vėl pavirstų nuobodžia tikrove. Smilgos čiūžėtų jjjdinamos vėjo, upėje vanduo teliuškentųsi į nendrėmis apaugusį krantą, arbatos puodelių skambėjimas pavirstų į avių varpelių garsus, o spiegiantis Karalienės riksmas — į avis genančio piemenuko šūkavimą. Iš kūdikio čiaudėjimo, Grifo riksmo ir visų kitų keistų garsų beliktų, kaip žinia, tik fermos kiemo triukšmas, o vietoj Netikro Vėžlio kūkčiojimo iš tolo protarpiais atsklistų galvijų mykimas.
Pagaliau ji pradėjo vaizduotis savo mažąją sesutę, kokia ji bus, kai po kiek laiko pati taps suaugusia moterimi. Ji iki pat gilios senatvės bus vis tokia maloni ir nuoširdi kaip dabar, vaikystėje; subūrusi apie save vaikų pulkelį, žavės juos daugybe nuostabių pasakų ir galbūt papasakos savo puikųjį sapną apie Stebuklų šalį. Kaip malonu bus tada Alisai liūdėti dėl vaikučių mažų nesėkmių, džiaugtis jų džiaugsmais, prisiminti savo pačios vaikystę ir laimingas vasaros dienas.
Šaltinis: 12 SKYRIUS. ALISA LIUDININKĖ – Alisa Stebuklų Šalyje