► 2 SKYRIUS. AŠARŲ KLANAS – Alisa Stebuklų Šalyje

— Juo toliau, juo keistiau! —sušuko Alisa. (Ji taip nus­tebo, kad valandėlę neįstengė net taisyklingai ištarti žodžius.) — Dabar išsitiesiau kaip didžiausi pasaulyje žiūronai. Likite sveikos, kojelės! — riktelėjo žiūrėdama žemyn į savo kojas, kurios taip nutolo, jog vos bebuvo matyti.— Oi, mano vargšės kojelės, kas jus, mano mielos, dabar apaus kojinėmis ir batu­kais? Aš tikriausiai nebepajėgsiu! Būsiu*per daug toli, kad ga­lėčiau jumis pasirūpinti: teks jums pačioms tvarkytis kaip iš­manysite.

„Bet man reikia būti maloniai su jomis,— pagalvojo Ali­sa,— nes jos, ko gero, gali nebeiti ten, kur-aš nojrėsiu. Ką gi, reikės joms kasmet per Kalėdas padovanpti po naują porą batukų.”

Ir ji bandė įsivaizduoti, kaip tai atrodys.

„Dovanas turės įteikti pasiuntinys,— mąstė ji.— Bet kaip juokinga siųsti dovanas nuosavoms ko­joms! Ir koks keistas turės būti adresas:

Jos Šviesybei

Dešiniajai Alisos

Kojai.

Kilimėlis prie židinio, šalia durelių.

Jus   nuoširdžiai   mylinti Alisa

Na ir paistau niekus!”

Staiga jos galva atsi­trenkė į salės lubas. Iš tik­rųjų Alisa dabar buvo dau­giau negu devynių pėdų aukščio. Ji čiupo auksinį raktelį ir nuskubėjo prie sodo durelių.

Vargšė Alisa! Daugiau­sia, ką ji dabar galėjo, tai atsigulusi ant šono pažvel­gti į sodą viena akimi, o patekti į jį neliko jokios vilties. Ji atsisėdusi vėl pravirko.

— Kaip tau ne gė­da,— tarė Alisa,— tokia didelė mergaitė,— (tokia ji ir buvo),— ir taip žlium­bi! Tučtuojau liaukis, sa­kau tau!

Bet tas nieko nepadėjo: iš Alisos.akių kibirais plū­do ašaros, ir netrukus ją

15

pradėjo semti kokių keturių colių gilumo ašarų klanas, užliejęs pusę salės.

Po valandėlės ji išgirdo kažką iš tolo atžingsniuojant ir sku­biai nusišluostė ašaras norėdama pamatyti, kas ateina. Grįžo Baltasis Triušis, prabangiai pasidabinęs, vienoje rankoje neši­nas pora baltų pirštinių, kitoje — didele vėduokle. Jis skubėjo kiek įkabindamas ir murmėjo sau po nosimi:

— O Hercogiene, o Hercogienei Ar tik aš jos neužrūstin­siu priversdamas laukti!

Alisa buvo taip puolusi į neviltį, kad galėjo kiekvieno pasi­taikiusio prašyti pagalbos. Taigi, vos tik Triušiui prisiartinus, ji kreipėsi į jį baikščiai, prislopintu balsu:

— Būkite malonus, sere!..

Triušis staiga krūptelėjo, paleido iš rankų odines pirštinai­tes ir vėduoklę ir nėrė kiek įkabindamas į tamsą.

Alisa paėmė vėduoklę ir pirštinaites ir, kadangi salėje buvo labai karšta, pradėjo vėdintis kalbėdama:

— O viešpatie! Šiandien viskas taip keista. O vakar viskas buvo labai paprasta. Ko gero, mane šiąnakt kažkas pakeitė? Kaipgi čia dabar, ar rytą atsikeldama aš buvau ta pati? Bet jeigu esu ne ta pati, tai, visų pirma, kas gi aš dabar esu? Štai kur didžiausias galvosūkis! — Alisa stengėsi prisiminti visus pažįsta­mus savo amžiaus vaikus ir atspėti, ar tik nebus pavirtusi kuriuo nors iš jų.

— Aišku, kad nesu Ada,— tarė ji,— nes jos plaukai susi­sukę ilgomis garbanomis, o mano nesiraito visai. Jokiu būdu negaliu būti nė Meiblė, nes aš apie viską nusimanau, o ji… Ji taip mažai tenutuokia. Be to, ji yra ji, o aš esu aš, ir… dievaži, kokia painiava! Reikia patikrinti, ar viską atsimenu, ką jau ži­nojau. Pažiūrėsim: keturiskart penki — dvylika, o keturiskart šeši — trylika, o keturiskart septyni… Viešpatie! Šitaip aš nie­kados nepriskaičiuosiu iki dvidešimties! Bet daugybos lentelė tai dar ne viskas: pažiūrėsim, kaip su geografija. Londonas yra Paryžiaus sostinė, o Paryžius — Romos sostinė, o Roma… Ne, niekas neišeina. Aišku, kad neišeina! Taip ir bus, pavirtau Meible. Bandysiu padeklamuoti „Nilas žėri”.

Alisa sunarino rankas ant krūtinės tarsi atsakinėdama pa­moką ir pradėjo kartoti eilėraštį. Bet jos balsas buvo duslus ir keistas, o žodžiai painiojosi ne tokie kaip paprastai:

Nilas žėri, saulė juokias, O šaunus krokodiliukas Pliaukši uodega linksmai,— Trykšta krištolo stulpai.

Kai išalksta krokodilas, Išsižiojęs guli tyliai — Stebi Nilo bangeles ■Ir tik ryja žuveles.

17

— Aišku, supainiojau žodžius,— tarė vargšė Alisa, ir iš akių jai pasruvo ašaros.— Gal ir tikrai esu Meiblė, ir teks dabar eiti gyventi jos menkame namelyje, neturėt žaislų ir… o varge, be galo ilgai ruošti pamokas! Ne, aš padarysiu kitaip. Jeigu jau esu Meiblė, tai verčiau liksiu čia. Veltui jie prigludę prie olos šauks: „Grįžk ant žemės, brangute.” O aš tik žvilgterėsiu į viršų ir paklausiu: „Kas gi tokia aš esu? Pirma atsakykite man, ir tada, jeigu man patiks būti tuo žmogum,— sugrįšiu. Jeigu ne — pasiliksiu čia, kol netapsiu kuo nors kitu.” Bet Dieve mano! — sušuko Alisa staiga vėl apsipildama ašaromis.— Kaip norėčiau, kad jie pasilenkę pažvelgtų olon. Man taip nusi­bodo vienai!

Tai sakydama, Alisa pažvelgė į savo rankas ir labai nuste­bo pamačiusi, kad bekalbėdama užsimovė vieną baltą Triušio pirštinaitę.

„Kaip aš galėjau tai padaryti? — pamanė ji.— Turbūt vėl sumažėjau”.

Alisa atsistojusi nuėjo prie mažojo staliuko pasimatuoti, ir jai pasirodė, kad dabar ji buvo apytikriai dviejų pėdų aukščio ir kad vis dar sparčiai mažėjo. Greitai sumetusi, kad mažėjimo priežastis yra vėduoklė, kurią laikė rankoje, Alisa tuoj pat sviedė ją žemėn laiku išvengdama visiško išnykimo.

— Šiaip taip išsigelbėjau,— tarė Alisa ne juokais išgąsdinta staigaus pasikeitimo, bet ir laiminga įsitikinusi, kad liko gyva.— O dabar į sodą!

Ji šoko atgal prie mažųjų durelių, bet, deja! Jos tebebuvo užrakintos, o auksinis raktelis gulėjo kaip gulėjęs ant stiklinio staliuko.

„Ar gali būti dar blogiau? — mąstė vargšė margaitė.— Juk aš niekad nesu buvusi tokia mažytė kaip dabar, niekad! Dievaži, blogiau negali būti!”

Tą akimirką Alisa paslydo ir tiktai — pūkšt! — pasinėrė iki kaklo į sūrų vandenį. Iš karto jai pasirodė, kad kažkokiu būdu įkrito į jūrą.

— Vadinasi, galėsiu grįžti traukiniu,— tarė ji pati sau. (Alisa per savo gyvenimą prie jūros buvo buvusi tik vieną kartą ir tada tvirtai nusprendė, kad kur tiktai nuvažiuosi į Anglijos pajūrį, visur rasi daugybę persirengimo kabinų, vaikų, kasi-nėjančių smėlį mediniais kastuvėliais, tolėliau daug išnuomo­jamų vasarnamių, o už jų— geležinkelio stotį.)

Tačiau netrukus ji suprato, kad įkrito į ašarų klaną, kurį priverkė būdama devynių pėdų aukščio.

— Nereikėjo mąn tiek daug verkti,— tarė Alisa plaukioda­ma ir ieškodama vietos, kur galėtų išlipti.— Už tai, ko gero, ir būsiu nubausta — nuskęsiu savo pačios ašarose. Na ir keistas būtų įvykis, kaip sau norite. Betgi šiandien viskas be galo keista.

Tuo metu ji išgirdo kažką netoliese pliuškenantis po ašaras ir nuplaukė artyn pasižiūrėti, kas ten yra. Iš karto ji tikėjosi pamatyti jūrų vėplį ar begemotą, bet tuojau prisiminė, kokia mažutė ji dabar buvo, ir netrukus įsitikino, kad ten būta tiktai pelės, įkritusios panašiai kaip ir Alisa.

„Ar nevertėtų užkalbinti šitą pelę? — svarstė Alisa.— Vis­kas šiandien taip keista, jog galima tikėtis, kad ji moka kalbėti. Šiaip ar taip, nieko blogo neatsitiks, jeigu pabandysiu”.

Ir ji pradėjo:

— O Pele! Ar nežinote? kaip išsikrapščius iš šio klano? Aš labai pavargau beplaukiodama po jį. O Pele!

Alisai atrodė, kad kaip tik taip ir reikia kreiptis į pelę. Anks­čiau jainiekados neteko į ką nors šitaip kreiptis, bet ji atsiminė mačiusi brolio lotynų kalbos gramatikoje išlinksniuota: „Pelė — pelės —’ pelei — pelę — pele — pelėje — o pele!”

Pelė pažvelgė į ją labai įdėmiai, net mirktelėjo viena ake­le, bet netarė nė žodžio.

„Turbūt ji manęs nesupranta,— pamanė Alisa.— Greičiau-

siai čia bus prancūzų pelė, patekusi pas mus kartu su Vilhelmu Užkariautoju”‘. (Mat Alisos istorijos žinios buvo tokios, kad ji nelabai nutuokė, kiek metų bus prabėgę nuo to laiko.) Tada ji vėl prabilo:

— Oū est ma chatte?2 — tai buvo pirmasis sakinys iš jos prancūzų kalbos vadovėlio.

Pelė staiga šoktelėjo iš vandens ir pradėjo visa drebėti iš baimės.

— Oi, labai atsiprašau! — sušuko Alisa nusigandusi, kad labai įžeidė vargšą gyvulėlį.— Aš visai užmiršau, kad jūs ne­mėgstate kačių.

— Nemėgstate kačių! — suspigo Pelė jausmingai.— Įdomu, kaip tu mėgtum kates, jeigu būtum mano vietoj?

— Na taip, gal ir nemėgčiau,— draugiškai tarė Alisa.— Nepykite. Aš vis dėlto norėčiau jums parodyti mūsų katę Diną. Manau, jūs pamiltumėte kates, jei gautumėte ją pamatyti. Ji toks mielas ir ramus gyvuliukas, kai sėdi meiliai murkuodama prieš židinį, laižo letenėles ir prausia savo snukutį,— tęsė užsimiršusi Alisa pamažu plaukiodama po klaną.— O kokia ji švelni ir miela, kai ją glostai. Ir kaip meistriškai gaudo peles… Oi, atsiprašau! — vėl sušuko Alisa pamačiusi, kad Pelė visa pasišiaušė, ir pajutusi, kad tikrai galėjo ją labai įžeisti.— Dau­giau mes apie ją nekalbėsime, jeigu jums nepatinka.

— Mes, kurgi ne! — suriko Pelė virpėdama visa iki pat uodegos.— To dar betrūko, kad aš kalbėčiau apie tokį pada­rą! Mūsų giminė per amžius nekentė kačių, tų šlykščių, niekin­gų, nevalyvų padarų! Kad neišgirsčiau nė žodžio daugiau apie jas!

— Nekalbėsiu, ne! — pažadėjo Alisa skubėdama pakeisti temą.— O ar jūs… ar jūs mylite… šunis?

Pelė nieko neatsakė, o Alisa vėl šoko karštai pasakoti:

— Koks puikus šuniukas gyvena netoli nuo mūsų namų. Aš labai norėčiau jums jį parodyti. Toks mažas terjeras blizgan­čiomis akutėmis; o žinotumėt, kokios gražios jo rudos ilgos garbanos! Ir atneša kiekvieną numestą daiktelį, ir patarnauja, ir paprašo, kai nori ėsti, ir dar moka visokių pokštų — neatsime-

1 Vilhelmas Užkariautojas (1027—1083) — Normandijos kunigaikštis, kuris, atvykęs iš prancūzų Normandijos, užkariavo Britanijos sa­las ir tapo pirmuoju Anglijos karaliumi.

2 Kur yra mano katė? (pranc.)

nu visų. Žinote, jis yra fermerio, o tas sako, jog šuniukas labai naudingas, už jį galima gauti šimtą svarų sterlingų! Sako, kad jis išgaudo visas žiurkes ir… Vaje! — graudžiai sušuko Alisa.— Bijau, ar tik nebūsiu vėl jūsų įžeidusi.

Mat Pelė kiek įkabindama plaukė tolyn sukeldama bange­les visame klane.

Alisa puolė maldauti:

— Brangioji Pelyte! Grįžkite atgal! Daugiau nekalbėsime apie kates nė apie šunis, jeigu jūs jų nekenčiate.

Pelė tatai išgirdusi apsigrįžo ir pradėjo pamažu plaukti atgal prie Alisos. Jos snukutis buvo visas išblyškęs („iš pyk­čio”,^ pamanė Alisa), ir prabilo ji tyliai, drebančiu balsu:

— Kai išplauksime į krantą, aš tau papasakosiu apie save, ir tu suprasi, kodėl aš neapkenčiu kačių ir šunų.

Plaukti į krantą seniai buvo laikas, nes klane knibždėte knibždėjo galybė prikritusių paukščių ir žvėrių. Ten buvo An­tis, Dodas, Lori, Ereliukas ir kiti keisti padarai. Alisa plaukė pirma, lydima viso to būrio.

Šaltinis: 2 SKYRIUS. AŠARŲ KLANAS – Alisa Stebuklų Šalyje