► 3 Skyrius. LENKTYNĖS BĖKIM LĖKIM IR ILGA ISTORIJA – Alisa Stebuklų Šalyje

LENKTYNĖS BĖKIM LĖKIM IR ILGA ISTORIJA

Draugija, susirinkusi ant kranto, iš tikrųjų atrodė klai­kiai: paukščių plunksnos purvinos, žvėrių kailiai išmirkę, nuo visų varvėjo vanduo, visi buvo paniurę, nepatenkinti.

Pirmiausia, žinoma, visiems rūpėjo, kaip čia išsidžiovinus: jie pradėjo tartis, ir po keleto minučių Alisa laisvai šnekučia­vosi su žvėrimis ir paukščiais, tarsi būtų juos pažinojusi visą gyvenimą. Tikrai, ji gana ilgai ginčijosi su Lori, kuri pagaliau įširdusi pareiškė:

— Esu vyresnė už tave ir daugiau nei tu išmanau,

Alisa nenorėjo sutikti, kol nesužinos jos metų, bet kai Lo­ri kategoriškai atsisakė pasakyti savo amžių, neliko kas besaką.

Pagaliau Pelė, kuri, atrodo, buvo čia visų gerbiama, su­šuko:

— Susėskite visi ir klausykite, ką pasakysiu! Aš jus tuojau išdžiovinsiu!

Visi bematant susėdo ratu aplink Pelę. Alisa, suprasdama, kad būtinai persisaldys, jei tučtuojau neišsidžiovins, sunerimusi nenuleido akių nuo Pelės.

— Hm! — išdidžiai tarė Pelė.— Ar visi pasiruošę? Tai pats sausiausias būdas, kokį aš žinau. Maloniai prašau visus tylos! „Vilhelmas Užkariautojas, kurio žygį rėmė popiežius, greitai subūrė apie save anglus, kuriems reikėjo vado, pratusio užpul­dinėti ir nugalėti. Edvinas ir Morkaras, Mersijos ir Nortum-brijos grafai…”3

— Brr! — pasipurtė Lori.

-r Atsiprašau! — griežtai, bet labai mandagiai tarė Pelė.— Ar tu kažką sakei?

— Ne aš! — paskubomis išsigynė Lori.

— Maniau, kad tu,— tarė Pelė.— Pasakoju toliau: „Edvi­nas ir Morkaras, Mersijos ir Nortumbrijos grafai, jam pritarė, ir net Stigandas — Kenterberio arkivyskupas, didelis patriotas, pasigavo mintį, kad protingiausia…”

3 Ištraukos iš nepaprastai nuobodžiai parašyto Anglijos istorijos vadovė­lio, iš kurio vaikai anuomet turėdavo mokytis.

22

— Ką pasigavo? — paklausė Antis.

— Pasigavo mintį,— piktai atkirto Pelė.— Tu, be abejo, žinai, kas tai yra.

— Žinau, kai pati ką nors pasigaunu,— tarė Antis.— Daž­niausiai tai būna varlė arba uodas. Bet aš klausiu, ką pasigavo arkivyskupas?

Pelė neatsakė į šį klausimą ir skubiai tęsė:

— „…kad protingiausia eiti su Edgaru Etelingu pasitikti Vilhelmo ir pasiūlyti jam karaliaus vainiką. Vilhelmas valdė pradžioje santūriai. Bet jo normanų įžūlumas…” Kaip dabar jautiesi, brangute? — kreipėsi ji į Alisą.

— Esu lygiai tokia pat šlapia kaip ir pirma,— liūdnai atsa­kė Alisa.— Nepanašu, kad nuo to būčiau kiek pradžiūvusi.

— Tokiu atveju,— atsistodamas iškilmingai tarė Dodas,— siūlau pasitarimą laikinai atidėti ir skubiai griebtis veiksmin­gesnių priemonių…

— Kalbėk žmoniškai! — nutraukė jį Ereliukas.— Nesu­prantu nė pusės tų ilgų žodžių ir juo labiau netikiu, kad tu juos suprastum.

Ereliukas nuleido akis norėdamas paslėpti šypseną. Keli kiti paukščiai pradėjo kikenti garsiai.

— Aš tik norėjau pasakyti,— įsižeidė Dodas,— kad ge­riausias būdas išsidžiovinti būtų lenktynės bėkim lėkim.

— O kas tai yra lenktynės bėkim lėkim? — paklausė Alisa ne todėl, kad būtų labai norėjusi sužinoti, bet šiaip sau. Mat Dodas nutilęs laukė, kad kas pradėtų kalbėti, bet niekas nebu­vo linkęs ką pasakyti.

— Aha,— tarė Dodas,— norint geriausiai paaiškinti, reikia parodyti.— (Kadangi kartais žiemą ir jums gali tekti pasinau­doti tokiu dalyku, aš papasakosiu, kaip Dodas suorganizavo lenktynes.)

Pirmiausia jis nužymėjo bėgimo taką, kuris ėjo ratu aplink.

— Tiksliai nubrėžti čia nesvarbu,— paaiškino jis. Paskui visas būrys — kaip kam patiko — sustojo ant tako.

Niekas nedavė ženklo: „Viens, du, trys!”, visi pradėjo bėgti, kada kam atėjo į galvą, liovėsi bėgę, kada kuriam patiko, ir sunku buvo suprasti, kada lenktynės baigėsi. Taip pabėgiojus gerą pusvalandį ir visiems išsidžiovinus, Dodas staiga sušuko:

— Lenktynės baigtos! jį» Tada visi uždusę apspito jį ir ėmė klausinėti:

23

— Tai kuris gi laimėjome?

Į šį klausimą Dodas galėjo atsakyti tik gerokai pagalvojęs, jis valandėlę stovėjo parėmęs pirštu kaktą (taip dažniausiai pa­veiksluose jūs matote pavaizduotą Šekspyrą), o kiti laukė ty­lėdami. Pagaliau Dodas sušuko:

— Visi laimėjo, ir visiems bus įteiktos dovanos!

— Bet kas įteiks dovanas? — suklegėjo visi kartu.

— Hm, žinoma, kad ji,— Dodas parodė pirštu į Alisą. Ir visa draugija iškart apspito ją sumišai šūkaudama:

— Dovanas! Dovanas!

Alisa, nežinodama, kas daryti, iš nevilties įkišo ranką į ki­šenę ir išsitraukusi dėžutę saldainių (laimei, sūraus vandens į dėžutę nebuvo patekę) išdalino juos kaip dovanas. Kaip tik visiems užteko po vieną.

— Bet klausykite, ir ji pati turi gauti dovaną,— pasakė Pelė.

— Žinoma! — pritarė Dodas.— Ką dar turi kišenėje? — kreipėsi jis į Alisą.

— Tik siuvimo pirščiuką,— liūdnai atsakė ši.

— Duok man jį! — tarė Dodas.

Tuojau visi susibūrė ratu apie Alisą, o Dodas iškilmingai įteikė jai pirščiuką tardamas:

— Malonėk priimti šį puikųjį pirščiuką! — o jam baigus šią trumpą prakalbą, visi pritarė plojimais.

Alisa pagalvojo, kad visa tai tikra nesąmonė, bet žvėrys ir paukščiai buvo taip rimtai nusiteikę, kad ji neišdrįso juoktis. Nesugalvodama, ką reikėtų atsakyti, ji kukliai nusilenkė ir, stengdamasi atrodyti kiek galima oriau, paėmė pirščiuką.

Po to buvo valgomi saldainiai. Valgant kilo didelis triukš­mas ir sąmyšis, nes didieji paukščiai skundėsi, kad jie nespėjo pajusti saldainio skonio, o mažieji springo, ir teko jiems mušti per nugaras. Pagaliau visi nurimo. Vėl susėdę ratu, jie ėmė pra­šyti Pelės, kad ši dar ką nors papasakotų.

— Atsimenate, kad žadėjote papasakoti man savo istoriją,—

25

tarė Alisa — ir kodėl nekenčiate k ir š.— Pastaruosius garsus ji ištarė pašnibždomis bijodama vėl įžeisti Pelę.

— Mano istorija su uodega ilga ir liūdna! — atsakė Pelė pasisukus į Alisą ir giliai atsiduso.

— Uodega tikrai ilga,— tarė Alisa su nuostaba žiūrėdama i Pe’ės uodegą,— bet kodėl jūs sakote, kad ji liūdna?

Pelei pasakojant, mintis apie uodegą neišėjo Alisai iš gal­vos, ir iš visos istorijos jai liko toks vaizdas:

Šuo pasigavo pelę, Apibarė vargšelę Ir tarė:

— Šaukiu tave į teismą! Tad ruoškis, greitai eisim, Negaiškim.

Turiu šiandieną laiko: Tave nuteist man reikia Ir bausti.

— O kur teisėją rasi? — Paklausė šuns nedrąsiai Pelytė.—

O kurgi teismo salė? Sakyk, brangus šuneli, Kaip teisi?

— Pabūsiu aš teisėjas,— Atsakė patylėjęs Jai Margis.

— Ir ginkis nesiginki — Esi tu kaltininkė; Teks mirti.’

— Betgi tu neklausai! — subarė Pelė Alisą.— Apie ką gal­voji?

— Labai atsiprašau,— nuolankiai tarė Alisa.— Man rodos, jus buvote prie penkto vingio?

— Čia nėra jokio ryšio! — pradėjo niršti Pelė.

— Ryšulio? — paklausė Alisa stengdamasi viską išsiaiškinti savaip ir nedrąsiai apsidairė.— Na tai leiskite, aš padėsiu jį atrišti!

— Nenoriu su tavim turėti reikalų! — atkirto Pelė pakilda­ma ir eidama šalin.— Tu įžeidei mane kalbėdama tokias nesą­mones!

— Jokiu būdu nenorėjau įžeisti! — aiškinosi Alisa.— O jūs per daug greitai įsižeidžiate.

Pelė atsakydama kažką neaiškiai sumurmėjo po nosimi.

— Maldauju, grįžkite ir baikite savo istoriją! — šaukė Ali­sa iš paskos.

Kartu su ja pradėjo šaukti visi paukščiai ir žvėrys:

— Taip, taip! Maldaujame, grįžkite!

Bet Pelė tik piktai papurtė galvą ir nudūmė dar greičiau.

— Kaip gaila, kad ji nepasilieka,— atsiduso Lori Pelei dingus iš akių.

O senė Krabė ta proga kreipėsi į savo dukterį:

— Atmink, brangioji! Tai pamoka tau, kad niekada nerei­kia karščiuotis.

— Liaukis, mama! — atsakė jaunoji Krabe truputį suirzu­si.— Tu gali išvesti iš pusiausvyros net austrę.

— O, kad čia dabar būtų mano Dina. Žinočiau, kaip pasielg­ti! — tarė Alisa garsiai pati sau.— Tuojau sugrąžintų ją atgal.

— O kas tokia yra toji Dina, jei galima paklausti? — susido­mėjo Lori.

Alisa šoko iš visos širdies pasakoti, nes jai buvo didžiau­sias malonumas kalbėti apie savo lepūnėlę.

— Dina yra mūsų katė. Kaip ji puikiai gaudo peles, jūs negalite nė įsivaizduoti! O kad pamatytumėte, kaip medžioja paukščius! Tik spėjo pamatyti kokį mažą paukštelį, žiūrėk, jau ir ėda jį!

Alisos pasakojimas visiems susirinkusiems padarė didžiausią įspūdį. Keli paukščiai iškart pasišalino. Viena sena Šarka rūpes­tingai susisupo į apykaklę ir prasitarė:

— Iš tikrųjų man laikas namo. Nakties vėsa gali pakenkti mano gerklei.

O Kanarėlė drebančiu balseliu pradėjo šaukti savo vaikus:

— Einam, brangieji! Jau seniai jums metas į lovytes! Taip visi suradę įvairiausių priežasčių išsibėgiojo, ir netru­kus Alisa liko viena.

— Ir reikėjo man užsiminti apie Diną,— tarė ji liūdnai pati sau.— Matyt, niekas čia, požemyje, jos nemėgsta. O aš galvą guldau, kad ji geriausia pasaulyje katė. O mano brangioji Dina! Ar bepamatysiu kada nors tave!

Vargšė Alisa vėl pravirko: ji pasijuto be galo vieniša, ne­laiminga. Bet netrukus tolumoje pasigirdo kažkieno negarsūs žingsniai. Alisa sukluso: ji pamanė, kad Pelė apsigalvojusi grjžta baigti savo istoriją.

Šaltinis: 3 Skyrius. LENKTYNĖS BĖKIM LĖKIM IR ILGA ISTORIJA – Alisa Stebuklų Šalyje