6 SKYRIUS. PARŠIUKAS IR PIPIRAI – Alisa Stebuklų Šalyje

Valandėlę ji stovėjo žiūrėdama į namelį ir galvojo, kas daryti toliau, kai staiga iš miško išbėgo liokajus su livrėja (jai pasi­rodė, kad tai liokajus, nes vilkėjo livrėja, tačiau sprendžiant iš veido greičiau galėjai jį pavadinti žuvimi), ir pradėjo garsiai belsti krumpliais į duris. Jas atidarė kitas liokajus su livrėja, apskritaveidis, didelėmis varlės akimis. Alisa pastebėjo, kad abiejų liokajų plaukai buvo pudruoti ir gražiomis garbanomis

raitėsi apie galvas. Alisai labai parupo, ką jie kalbės, ir ji iš­lindo iš miško pasiklausyti.

Liokajus-Žuvis pirmiausia išsitraukė iš po pažasties laiš­ką, nė kiek nemažesnį už save patį, ir įteikdamas antrajam lio­kajui iškilmingai tarė:

— Hercogienei. Karalienė kviečia pažaisti kroketą. Liokajus-Varlė taip pat iškilmingai pakartojo tuos pačius

žodžius šiet tiek sukeisdamas jų tvarką:

— Karalienė kviečia Hercogienę pažaisti kroketą.

Paskui abu žemai nusilenkė, ir jų garbanos suvirto į krūvą.

Alisą suėmė toks juokas, jog bijodama, kad liokajai neiš­girstų, ji nubėgo atgal į mišką. Kai vėl išlindo pasižvalgyti, Lio­kajus-Žuvis jau buvo nuėjęs, o antrasis sėdėjo ant žemės prie durų kvailai vėpsodamas į dangų.

46

Alisa nedrąsiai prisiartino prie durų ir pasibeldė.

— Veltui beldi,— tarė Liokajus,— dėl dviejų priežasčių veltui. Visų pirma, aš esu taip pat už durų kaip ir tu, o antra — jie ten viduje taip triukšmauja, kad jokiu būdu tavęs neišgirs.

Ir tikrai, iš namelio sklido kažkokie nepaprasti garsai: kažkas be paliovos staugė, prunkštė, o kartkartėmis pasigirsdavo baisus poškėjimas, tarsi būtų daužomos lėkštės ar puodai.

— Atsiprašau,— tarė Alisa,— sakykite, kaip man patekti į vidų?

— Galbūt tau vertėtų belstis,— tęsė Liokajus nekreipdamas dėmesio į jos klausimą,— jeigu tu būtum vienapus durų, o aš kitapus. Pavyzdžiui, jeigu tu būtum viduje, galėtum belstis, o aš tave išleisčiau.

Kalbėdamas jis visą laiką išpūtęs akis žiūrėjo į dangų, ir Alisa nusprendė, kad taip elgtis labai nemandagu.

„Bet, galimas daiktas, jis čia niekuo dėtas,— pamanė ji,— nesgi jo akys visai prie pakaušio. O vis dėlto į klausimus turė­tų atsakinėti”.

— Kaip man patekti į vidų? — pakartojo ji garsiai.

— Aš sėdėsiu čia iki ryto,— tarė Liokajus,— o gal…

Staiga durys atsidarė, pro jas švystelėjo didelė lėkštė, pra­švilpė Liokajui virš galvos vos neužkliudydama jo nosies ir atsitrenkusi į medį pažiro šukėmis.

—… o gąl dar iki kitos dienos,— ramiausiai tęsė Lioka­jus, lyg ničnieko nebūtų atsitikę.

— Kaip man patekti į vidų? — dar garsiau šūktelėjo Alisa.

— O iš viso ar tau verta ten eiti? — tarė Liokajus.—Štai ko visų pirma derėjo klausti, jeigu nori žinoti.

Aišku, Liokajaus tiesa, bet Alisa negalėjo pakęsti, kai su ja taip kalbama.

— Iš tiesų bjaurūs priešginos šitie padarai,— sumurmėjo ji sau po nosim.— Iš proto gali išvaryti.

O Liokajus, atrodo, naudojosi pr^a pakartoti, ką kalbė­jęs, kiek kitais žodžiais.

— Aš sėdėsiu ir sėdėsiu čia,— dėstė jis,— per dienų dienas.

— Bet ką man daryti? — paklausė Alisa.

— Ką tik nori,— atsakė Liokajus ir pradėjo švilpauti.

— Neverta su juo prasidėti,— nusprendė Alisa, praradusi viltį ką nors sužinoti.— Tikras asilas!

Ji atidarė duris ir žengė į vidų.

47

Iškart pateko į didelę virtuvę, pilną prirūkusią dūmų. Her-cogienė sėdėjo virtuvės viduryje ant trikojės kėdutės ir supo ant rankų vaiką. Virėja stovėjo pasilenkusi prie viryklos ir mai­šė didžiulį katilą, kuris, atrodė, buvo pilnas sriubos.

„Į tą sriubą, aišku, pridėta per daug pipirų!” — pamanė Alisa ir nusičiaudėjo.

Pipirų kvapas iš tikrųjų suko nosį. Net Hercogienė, ir ta retkarčiais nusičiaudėdavo. O kūdikis čiaudėjo ir klykė be pa­liovos. Nečiaudėjo virtuvėje tiktai virėja ir didelis katinas, ku­ris sėdėjo šalia židinio išsišiepęs iki ausų.

— Ar negalėtumėte man pasakyti,— nedrąsiai tarė Alisa abejodama, ar nebus nemandagu pradėti kalbą pirmajai,— ko­dėl jūsų katinas taip šypsosi?

— Tai Češyro Katinas,— tarė Hercogienė.— Štai ir viskas. Parše!

Pastarąjį žodį ji ištarė taip įširdusi, kad Aljsa net pašoko. Bet netrukus mergaitė sumetė, kad tas žodis buvo skirtas kū­dikiui, o ne jai. Tada ji įsidrąsinusi vėl prabilo:    ”

•48

— Nežinojau, kad Češyro kalinai visą laiką šypsosi. Tiesą pasakius, nežinojau, kad katės iš viso moka juoktis.

— Visos moka! — atsakė Hercogienė.— Kitos tik ir šaiposi.

— Kaip gyva nesu mačiusi tokios katės,— tarė mandagiai Alisa, patenkinta, kad pavyko užmegzti kalbą.

— O tu iš viso mažai esi mačiusi,— pareiškė Hercogienė.— Aišku!

Alisai labai nepatiko Hercogienės tonas, ir ji nusprendė, kad reikėtų pradėti šneką apie ką kita. Besvarstant, apie ką čia dar pakalbėjus, virėja nukėlė nuo ugnies katilą su sriuba ir staiga pradėjo svaidyti ką tiktai nutverdama į Hercogienę ir kūdikį. Pirmiausia išsvaidė židinio įrankius. Po to pasipylė keptuvių, lėkščių ir dubenų kruša. Hercogienė nekreipė į tai nė mažiausio dėmesio net ir tada, kai virėja pataikydavo į ją. O vai­kas visą laiką taip klykė, kad neįmanoma buvo suprasti, ar smū­giai jį kliudė, ar ne.

— Dievaži, tik pamanykite, ką jūs darote! — sušuko Alisa šokinėdama iš baimės,— Oi, sutraiškysite jo puikiąją nosytę!

Tuo tarpu vos nenunešdama kūdikio nosies prašvilpė mil­žiniška keptuvė.

— Jeigu kiekvienas pasirūpintų tuo, ką pats daro,— tarė Hercogienė gergždžiančiu balsu,— žemė pradėtų suktis daug smarkiau.

— Ir nebūtų nieko gero iš to,— tarė Alisa nudžiugusi, kad nors kiek galės parodyti savo žinias.— įsivaizduokite, kas tada būtų su dienomis ir naktimis! Kaip žinote, žemė apsisuka apie savo ašį per dvidešimt keturias valandas. Ir taip p a e i 1 i u i …

— Sakai, peiliu? — tarė Hercogienė.— Nupjauk jai galvą peiliu!

Alisa persigandusi atsisuko į virėją, ar ši nesiruošia vyk­dyti Hercogienės nurodymo. Bet virėja rūpestingai maišė sriubą, matyt, į jų kalbas nekreipdama nė mažiausio dėmesio, ir Alisa aiškino toliau:

— Ir taip paeiliui kas dvidešimt keturios valandos. O gal kas dvylika? Rodos…

— Ach, nesuk man galvos,— tarė Hercogienė.— Nepaken­čiu skaičiavimo!

Po to Hercogienė pradėjo vėl supti savo vaiką į taktą dai­nuodama kažkokią keistą lopšinę ir po kiekvienos eilutės kūdikį stipriai papurtydama:

49

Reikia elgtis su vaikais griežtai, Pipirais juos penėti. Jei čiaudėt imtų jie tiktai, Jiems rykščių negailėti.

Priedainį sudainavo kartu su virėja ir kūdikiu: Apčy! Apčy! Apčyl

Dainuodama antrąjį posmą, Hercogienė negailestingai tran­kė kūdikį aukštyn ir žemyn, o šis pradėjo taip žviegti, kad Alisa vos galėjo išgirsti žodžius:

Gerai į kailį reik [krėst, Jei čiaudėt ima vaikas, Bet jei pipirų jis norės, Reik duot, teuosto sveikas!

Ir vėl priedainis:

Apčy! Apčy! Apčy!

— Še! Ir tu gali panešioti, kad nori!-—- tarė Hercogienė sviesdama kūdikį Alisai.— Man reikia ruoštis pažaisti kroketą su Karaliene.— Tai sakydama, ji išbėgo iš kambario. Virėja paleido į ją iš paskos keptuvę, bet nepataikė.

Alisa vos spėjo sugriebti kūdikį, kuris buvo kažkoks keistas padaras: į visas puses atsikišusiomis rankomis ir kojomis.

„Visai kaip jūrų žvaigždė”,— pamanė Alisa.

Vargšas padarėlis ant Alisos rankų šniokštė kaip garo mašina, be perstojo spardėsi tai susiriesdamas, tai vėl išsitiesdamas, ii pradžioje Alisa vos išlaikė jį neišmetusi.

Kai tik pavyko susitvarkyti su kūdikiu (Alisa suvyniojo jį į ryšulį ir sučiupo už dešinės ausies ir kairės kojos taip tvirtai, kad jis negalėtų išsivystyti), tuomet išnešė jį lauk.

„Jeigu aš neišsinešiu šito vaikelio,— mąstė Alisa,— tai jos per keletą dienų tikrai jį numarins: juk palikti jį čia būtų žmog­žudystė”.

Paskutiniuosius žodžius ji ištarė garsiai, o mažasis pada­rėlis atsakydamas sukriuksėjo (dabar jis daugiau nebečiaudėjo).

50

— Nekriuksėk! — tarė Alisa.— Tokie garsai tau nepritinka.

Vaikutis vėl sukriuksėjo, ir Alisa labai sunerimusi pažvel­gė į jo veidą norėdama sužinoti, ko jam reikia. Dabar buvo aišku, kad jo nosis baisiausiai riesta ir labiau primena kiaulės šnipą negu tikrą nosį. Akys taip pat per daug mažos, ne tokios kaip vaiko. Tos būtybės išvaizda Alisai visai nepatiko.

„Bet gal jis tiktai šiaip sau spygauja”,— pamanė Alisa ir pažvelgė į jo akis norėdama įsitikinti, ar jis verkia su ašaromis. Ne, ašarų nematyti.

— Jeigu tu rengiesi pavirsti paršu, mano mielas,— tarė Alisa rimtai,— tai man su tavim nebus ką daugiau veikti. Žiū­rėk tu man!

Vargšas gyvūnėlis vėl suaimanavo (o gal sukriuksėjo,— nesuprasi), ir valandėlę abu patylėjo.

Alisa buvo bepradedanti galvoti, ką reikės su juo daryti parsinešus namo, bet jis vėl sukriuksėjo, ir taip garsiai, kad mergaitė pažvelgė į jo veidelį nejuokais susirūpinusi. Šį kartą neliko jokios abejonės: tai buvo paprasčiausias paršas, nė dau­

51

giau, nė mažiau, ir Alisa suprato, kad būtų didžiausia nesąmonė jį ir toliau nešioti.

Ji pastatė padarėlį ant žemės ir lengviau atsiduso pamačiusi, kaip jis patenkintas nurisnojo į mišką.

— Užaugęs,— tarė ji pati sau,— jis būtų baisiai negražus vaikas, bet paršas, man rodos, bus nuostabus.

Dabar ji stengėsi prisiminti kitus pažįstamus vaikus, iš kurių galėtų išeiti puikūs paršai, ir pa­manė sau viena:

„Kad taip suradus būdą, kaip juos pakeisti,” — ir staiga krūp­telėjo pamačiusi Češyro Katiną, tupinti netoliese ant medžio šakos. Katinas išvydęs Alisą nusišypsojo.

„Jis gerai nusiteikęs,— pamanė Alisa,— bet vis dėlto turi labai ilgus nagus ir daug dantų, tad reikia su juo elgtis pagar­biai”.

— Češyro  Murkliuk! — pradėjo  ji  nedrąsiai,  bijodama,

52

kad Katinas taip pavadintas, ko gero, įsižeis. Bet jis nusišypsojo dar plačiau.

„Matyt, jis patenkintas”,— pamanė Alisa.

— Ar negalėtum kartais pasakyti, pro kur man iš čia išei­ti? — kreipėsi ji į Katiną.

— Visų pirma aš nežinau, kur tu nori išeiti,— tarė Katinas.

— O man vis tiek, kur…— atsakė Alisa.

— Tuomet koks skirtumas, kur tu pasuksi? — paklausė Katinas.

— …svarbu tiktai, kad kur nors išeičiau,— dar pridūrė ji.

— O, būk tikra, kad išeisi,— nuramino Katinas,— žinoma, jei paėjėsi, kiek reikia.

Alisa suprato, kad nėra ko ginčytis, ir nutarė paklausti ko kito.

— O kas šiose apylinkėse gyvena?

— Štai ten,— parodė Katinas mostelėdamas dešine lete­na,—gyvena Skrybėlius, o ten,— mostelėjo kita letena,— Zuikis Paikis. Kurį nori, tą aplankyk: abu jie geri kvaišos.

— Bet aš nenorėčiau su kvaišomis prasidėti,— pasakė Alisa.

— O, čia tai jau nieko nepadarysi,— tarė Katinas.—Visi mes čia esame kvėštelėję. Ir aš esu kvėštelėjęs, ir tu.

— O iš kur tu žinai, kad aš kvėštelėjusi? — paklausė Alisa.

— Jeigu nebūtum kvaiša,— atsakė Katinas,— nebūtum čia atėjusi.

Alisos šie žodžiai nė kiek neįtikino, tačiau ji nesiliovė klau­sinėjusi toliau:

— O iš kur žinai, kad tu esi kvaišas?

— Sakykim,— tarė Katinas,— kad šuo nėra kvailas. Ar sutinki su tuo?

— Ko gero, taip,— tarė Alisa.

— Tad klausyk,— tęsė Katinas.— Kaip žinai, šuo urzgia, kai pyksta, ir vizgina uodegą, kai būna patenkintas. O aš urz­giu, kai būnu gerai nusiteikęs, ir krutinu uodegą, kai pykstu. Išeina, kad esu kvailas.

— Aš sakyčiau, kad tu murkuoji, o ne urzgi,— nesutiko Alisa.

— Sakyk, kaip tau patinka,— tarė Katinas.— Ar žaisi šian­dien kroketą su Karaliene?

Norėčiau,— atsakė Alisa,— bet manęs dar nepakvietė.

53

— Ten tu dar pamatysi mane,— tarė Katinas ir dingo iš akių.

Alisa nelabai nustebo, nes buvo jau pripratusi prie viso­kių keistenybių. Jai besidairant, kur galėjo dingti Katinas, šis staiga vėl pasirodė.

— Beje, kaip ten buvo su kūdikiu? — pasiteiravo jis.— Kad kiek, būčiau užmiršęs paklausti.

— Pavirto paršiuku,— nė kiek nenustebusi atsakė Alisa, tarsi Katinas būtų sugrįžęs pačiu paprasčiausiu būdu.

— Taip aš ir maniau,-— tarė Katinas ir vėl dingo.

Alisa valandėlę lukterėjo tikėdamasi, kad jis dar pasiro­dys, bet Katino nebebuvo, ir netrukus mergaitė pasileido ta kryptimi, kur, pasak jo, turėjo gyventi Zuikis Paikis.

— Skrybėlių esu mačiusi ir anksčiau,— tarė ji pati sau.— Pamatyti Zuikį Paikį bus daug įdomiau, o kadangi dabar ge­gužės mėnuo, jis neturėtų būti visai pakvaišęs, mažų mažiausiai ne taip pakvaišęs kaip kovo mėnesį.

Tardama šiuos žodžius, Alisa kilstelėjo galvą ir vėl pamatė Katiną, tupintį ant medžio šakos.

— Kaip tu sakei — į paršiuką ar į persiką? — paklausė Katinas.

— Sakiau — į paršiuką,— atsiliepė Alisa.— Man nepatin-

54

ka, kad tu taip staiga dingsti ir vėl pasirodai. Išmuši mane iš pusiausvyros.

— Puiku! — tarė Katinas ir šį kartą pasišalino pamažėle: pirmiausiai dingo iš akių jo uodegos galiukas, paskiausiai — šypsena, kuri dar valandėlę išsilaikė Katinui išnykus.

„Tai bent! — pamanė Alisa.— Mačiau daug nesišypsančių kačių, bet katės šypsena be pačios katės! Kaip aš gyva, nieko keistesnio nesu mačiusi”.

Dar truputį pakeliavusi, Alisa pamatė Zuikio Paikio namą. Ji tuoj suprato, kad tas namas Zuikio, nes kaminai atrodė kaip kiškio ausys, o stogas buvo dengtas kailiukais. Namas buvo gana didelis, ir ji nutarė neiti artyn, kol nepagrauš grybo iš kairiosios rankos ir neišaugs maždaug iki dviejų pėdų aukščio. Tik po to labai nedrąsiai prisiartino prie namo tardama sau:

— O gal ir tikrai tas Zuikis visai pakvaišęs. Beveik gai­liuosi, kad nenuėjau pas Skrybėlių.

Valandėlę ji stovėjo žiūrėdama į namelį ir galvojo, kas daryti toliau, kai staiga iš miško išbėgo liokajus su livrėja (jai pasi­rodė, kad tai liokajus, nes vilkėjo livrėja, tačiau sprendžiant iš veido greičiau galėjai jį pavadinti žuvimi), ir pradėjo garsiai belsti krumpliais į duris. Jas atidarė kitas liokajus su livrėja, apskritaveidis, didelėmis varlės akimis. Alisa pastebėjo, kad abiejų liokajų plaukai buvo pudruoti ir gražiomis garbanomis

45\

raitėsi apie galvas. Alisai labai parupo, ką jie kalbės, ir ji iš­lindo iš miško pasiklausyti.

Liokajus-Žuvis pirmiausia išsitraukė iš po pažasties laiš­ką, nė kiek nemažesnį už save patį, ir įteikdamas antrajam lio­kajui iškilmingai tarė:

— Hercogienei. Karalienė kviečia pažaisti kroketą. Liokajus-Varlė taip pat iškilmingai pakartojo tuos pačius

žodžius šiet tiek sukeisdamas jų tvarką:

— Karalienė kviečia Hercogienę pažaisti kroketą.

Paskui abu žemai nusilenkė, ir jų garbanos suvirto į krūvą.

Alisą suėmė toks juokas, jog bijodama, kad liokajai neiš­girstų, ji nubėgo atgal į mišką. Kai vėl išlindo pasižvalgyti, Lio­kajus-Žuvis jau buvo nuėjęs, o antrasis sėdėjo ant žemės prie durų kvailai vėpsodamas į dangų.

46

Alisa nedrąsiai prisiartino prie durų ir pasibeldė.

— Veltui beldi,— tarė Liokajus,— dėl dviejų priežasčių veltui. Visų pirma, aš esu taip pat už durų kaip ir tu, o antra — jie ten viduje taip triukšmauja, kad jokiu būdu tavęs neišgirs.

Ir tikrai, iš namelio sklido kažkokie nepaprasti garsai: kažkas be paliovos staugė, prunkštė, o kartkartėmis pasigirsdavo baisus poškėjimas, tarsi būtų daužomos lėkštės ar puodai.

— Atsiprašau,— tarė Alisa,— sakykite, kaip man patekti į vidų?

— Galbūt tau vertėtų belstis,— tęsė Liokajus nekreipdamas dėmesio į jos klausimą,— jeigu tu būtum vienapus durų, o aš kitapus. Pavyzdžiui, jeigu tu būtum viduje, galėtum belstis, o aš tave išleisčiau.

Kalbėdamas jis visą laiką išpūtęs akis žiūrėjo į dangų, ir Alisa nusprendė, kad taip elgtis labai nemandagu.

„Bet, galimas daiktas, jis čia niekuo dėtas,— pamanė ji,— nesgi jo akys visai prie pakaušio. O vis dėlto į klausimus turė­tų atsakinėti”.

— Kaip man patekti į vidų? — pakartojo ji garsiai.

— Aš sėdėsiu čia iki ryto,— tarė Liokajus,— o gal…

Staiga durys atsidarė, pro jas švystelėjo didelė lėkštė, pra­švilpė Liokajui virš galvos vos neužkliudydama jo nosies ir atsitrenkusi į medį pažiro šukėmis.

—… o gąl dar iki kitos dienos,— ramiausiai tęsė Lioka­jus, lyg ničnieko nebūtų atsitikę.

— Kaip man patekti į vidų? — dar garsiau šūktelėjo Alisa.

— O iš viso ar tau verta ten eiti? — tarė Liokajus.—Štai ko visų pirma derėjo klausti, jeigu nori žinoti.

Aišku, Liokajaus tiesa, bet Alisa negalėjo pakęsti, kai su ja taip kalbama.

— Iš tiesų bjaurūs priešginos šitie padarai,— sumurmėjo ji sau po nosim.— Iš proto gali išvaryti.

O Liokajus, atrodo, naudojosi pr^a pakartoti, ką kalbė­jęs, kiek kitais žodžiais.

— Aš sėdėsiu ir sėdėsiu čia,— dėstė jis,— per dienų dienas.

— Bet ką man daryti? — paklausė Alisa.

— Ką tik nori,— atsakė Liokajus ir pradėjo švilpauti.

— Neverta su juo prasidėti,— nusprendė Alisa, praradusi viltį ką nors sužinoti.— Tikras asilas!

Ji atidarė duris ir žengė į vidų.

47

Iškart pateko į didelę virtuvę, pilną prirūkusią dūmų. Her-cogienė sėdėjo virtuvės viduryje ant trikojės kėdutės ir supo ant rankų vaiką. Virėja stovėjo pasilenkusi prie viryklos ir mai­šė didžiulį katilą, kuris, atrodė, buvo pilnas sriubos.

„Į tą sriubą, aišku, pridėta per daug pipirų!” — pamanė Alisa ir nusičiaudėjo.

Pipirų kvapas iš tikrųjų suko nosį. Net Hercogienė, ir ta retkarčiais nusičiaudėdavo. O kūdikis čiaudėjo ir klykė be pa­liovos. Nečiaudėjo virtuvėje tiktai virėja ir didelis katinas, ku­ris sėdėjo šalia židinio išsišiepęs iki ausų.

— Ar negalėtumėte man pasakyti,— nedrąsiai tarė Alisa abejodama, ar nebus nemandagu pradėti kalbą pirmajai,— ko­dėl jūsų katinas taip šypsosi?

— Tai Češyro Katinas,— tarė Hercogienė.— Štai ir viskas. Parše!

Pastarąjį žodį ji ištarė taip įširdusi, kad Aljsa net pašoko. Bet netrukus mergaitė sumetė, kad tas žodis buvo skirtas kū­dikiui, o ne jai. Tada ji įsidrąsinusi vėl prabilo:

48

— Nežinojau, kad Češyro kalinai visą laiką šypsosi. Tiesą pasakius, nežinojau, kad katės iš viso moka juoktis.

— Visos moka! — atsakė Hercogienė.— Kitos tik ir šaiposi.

— Kaip gyva nesu mačiusi tokios katės,— tarė mandagiai Alisa, patenkinta, kad pavyko užmegzti kalbą.

— O tu iš viso mažai esi mačiusi,— pareiškė Hercogienė.— Aišku!

Alisai labai nepatiko Hercogienės tonas, ir ji nusprendė, kad reikėtų pradėti šneką apie ką kita. Besvarstant, apie ką čia dar pakalbėjus, virėja nukėlė nuo ugnies katilą su sriuba ir staiga pradėjo svaidyti ką tiktai nutverdama į Hercogienę ir kūdikį. Pirmiausia išsvaidė židinio įrankius. Po to pasipylė keptuvių, lėkščių ir dubenų kruša. Hercogienė nekreipė į tai nė mažiausio dėmesio net ir tada, kai virėja pataikydavo į ją. O vai­kas visą laiką taip klykė, kad neįmanoma buvo suprasti, ar smū­giai jį kliudė, ar ne.

— Dievaži, tik pamanykite, ką jūs darote! — sušuko Alisa šokinėdama iš baimės,— Oi, sutraiškysite jo puikiąją nosytę!

Tuo tarpu vos nenunešdama kūdikio nosies prašvilpė mil­žiniška keptuvė.

— Jeigu kiekvienas pasirūpintų tuo, ką pats daro,— tarė Hercogienė gergždžiančiu balsu,— žemė pradėtų suktis daug smarkiau.

— Ir nebūtų nieko gero iš to,— tarė Alisa nudžiugusi, kad nors kiek galės parodyti savo žinias.— įsivaizduokite, kas tada būtų su dienomis ir naktimis! Kaip žinote, žemė apsisuka apie savo ašį per dvidešimt keturias valandas. Ir taip p a e i 1 i u i …

— Sakai, peiliu? — tarė Hercogienė.— Nupjauk jai galvą peiliu!

Alisa persigandusi atsisuko į virėją, ar ši nesiruošia vyk­dyti Hercogienės nurodymo. Bet virėja rūpestingai maišė sriubą, matyt, į jų kalbas nekreipdama nė mažiausio dėmesio, ir Alisa aiškino toliau:

— Ir taip paeiliui kas dvidešimt keturios valandos. O gal kas dvylika? Rodos…

— Ach, nesuk man galvos,— tarė Hercogienė.— Nepaken­čiu skaičiavimo!

Po to Hercogienė pradėjo vėl supti savo vaiką į taktą dai­nuodama kažkokią keistą lopšinę ir po kiekvienos eilutės kūdikį stipriai papurtydama:

49

Reikia elgtis su vaikais griežtai, Pipirais juos penėti. Jei čiaudėt imtų jie tiktai, Jiems rykščių negailėti.

Priedainį sudainavo kartu su virėja ir kūdikiu: Apčy! Apčy! Apčyl

Dainuodama antrąjį posmą, Hercogienė negailestingai tran­kė kūdikį aukštyn ir žemyn, o šis pradėjo taip žviegti, kad Alisa vos galėjo išgirsti žodžius:

Gerai į kailį reik [krėst, Jei čiaudėt ima vaikas, Bet jei pipirų jis norės, Reik duot, teuosto sveikas!

Ir vėl priedainis:

Apčy! Apčy! Apčy!

— Še! Ir tu gali panešioti, kad nori!-—- tarė Hercogienė sviesdama kūdikį Alisai.— Man reikia ruoštis pažaisti kroketą su Karaliene.— Tai sakydama, ji išbėgo iš kambario. Virėja paleido į ją iš paskos keptuvę, bet nepataikė.

Alisa vos spėjo sugriebti kūdikį, kuris buvo kažkoks keistas padaras: į visas puses atsikišusiomis rankomis ir kojomis.

„Visai kaip jūrų žvaigždė”,— pamanė Alisa.

Vargšas padarėlis ant Alisos rankų šniokštė kaip garo mašina, be perstojo spardėsi tai susiriesdamas, tai vėl išsitiesdamas, ii pradžioje Alisa vos išlaikė jį neišmetusi.

Kai tik pavyko susitvarkyti su kūdikiu (Alisa suvyniojo jį į ryšulį ir sučiupo už dešinės ausies ir kairės kojos taip tvirtai, kad jis negalėtų išsivystyti), tuomet išnešė jį lauk.

„Jeigu aš neišsinešiu šito vaikelio,— mąstė Alisa,— tai jos per keletą dienų tikrai jį numarins: juk palikti jį čia būtų žmog­žudystė”.

Paskutiniuosius žodžius ji ištarė garsiai, o mažasis pada­rėlis atsakydamas sukriuksėjo (dabar jis daugiau nebečiaudėjo).

50

— Nekriuksėk! — tarė Alisa.— Tokie garsai tau nepritinka.

Vaikutis vėl sukriuksėjo, ir Alisa labai sunerimusi pažvel­gė į jo veidą norėdama sužinoti, ko jam reikia. Dabar buvo aišku, kad jo nosis baisiausiai riesta ir labiau primena kiaulės šnipą negu tikrą nosį. Akys taip pat per daug mažos, ne tokios kaip vaiko. Tos būtybės išvaizda Alisai visai nepatiko.

„Bet gal jis tiktai šiaip sau spygauja”,— pamanė Alisa ir pažvelgė į jo akis norėdama įsitikinti, ar jis verkia su ašaromis. Ne, ašarų nematyti.

— Jeigu tu rengiesi pavirsti paršu, mano mielas,— tarė Alisa rimtai,— tai man su tavim nebus ką daugiau veikti. Žiū­rėk tu man!

Vargšas gyvūnėlis vėl suaimanavo (o gal sukriuksėjo,— nesuprasi), ir valandėlę abu patylėjo.

Alisa buvo bepradedanti galvoti, ką reikės su juo daryti parsinešus namo, bet jis vėl sukriuksėjo, ir taip garsiai, kad mergaitė pažvelgė į jo veidelį nejuokais susirūpinusi. Šį kartą neliko jokios abejonės: tai buvo paprasčiausias paršas, nė dau­

51

giau, nė mažiau, ir Alisa suprato, kad būtų didžiausia nesąmonė jį ir toliau nešioti.

Ji pastatė padarėlį ant žemės ir lengviau atsiduso pamačiusi, kaip jis patenkintas nurisnojo į mišką.

— Užaugęs,— tarė ji pati sau,— jis būtų baisiai negražus vaikas, bet paršas, man rodos, bus nuostabus.

Dabar ji stengėsi prisiminti kitus pažįstamus vaikus, iš kurių galėtų išeiti puikūs paršai, ir pa­manė sau viena:

„Kad taip suradus būdą, kaip juos pakeisti,” — ir staiga krūp­telėjo pamačiusi Češyro Katiną, tupinti netoliese ant medžio šakos. Katinas išvydęs Alisą nusišypsojo.

„Jis gerai nusiteikęs,— pamanė Alisa,— bet vis dėlto turi labai ilgus nagus ir daug dantų, tad reikia su juo elgtis pagar­biai”.

— Češyro Murkliuk! — pradėjo ji nedrąsiai, bijodama,

52

kad Katinas taip pavadintas, ko gero, įsižeis. Bet jis nusišypsojo dar plačiau.

„Matyt, jis patenkintas”,— pamanė Alisa.

— Ar negalėtum kartais pasakyti, pro kur man iš čia išei­ti? — kreipėsi ji į Katiną.

— Visų pirma aš nežinau, kur tu nori išeiti,— tarė Katinas.

— O man vis tiek, kur…— atsakė Alisa.

— Tuomet koks skirtumas, kur tu pasuksi? — paklausė Katinas.

— …svarbu tiktai, kad kur nors išeičiau,— dar pridūrė ji.

— O, būk tikra, kad išeisi,— nuramino Katinas,— žinoma, jei paėjėsi, kiek reikia.

Alisa suprato, kad nėra ko ginčytis, ir nutarė paklausti ko kito.

— O kas šiose apylinkėse gyvena?

— Štai ten,— parodė Katinas mostelėdamas dešine lete­na,—gyvena Skrybėlius, o ten,— mostelėjo kita letena,— Zuikis Paikis. Kurį nori, tą aplankyk: abu jie geri kvaišos.

— Bet aš nenorėčiau su kvaišomis prasidėti,— pasakė Alisa.

— O, čia tai jau nieko nepadarysi,— tarė Katinas.—Visi mes čia esame kvėštelėję. Ir aš esu kvėštelėjęs, ir tu.

— O iš kur tu žinai, kad aš kvėštelėjusi? — paklausė Alisa.

— Jeigu nebūtum kvaiša,— atsakė Katinas,— nebūtum čia atėjusi.

Alisos šie žodžiai nė kiek neįtikino, tačiau ji nesiliovė klau­sinėjusi toliau:

— O iš kur žinai, kad tu esi kvaišas?

— Sakykim,— tarė Katinas,— kad šuo nėra kvailas. Ar sutinki su tuo?

— Ko gero, taip,— tarė Alisa.

— Tad klausyk,— tęsė Katinas.— Kaip žinai, šuo urzgia, kai pyksta, ir vizgina uodegą, kai būna patenkintas. O aš urz­giu, kai būnu gerai nusiteikęs, ir krutinu uodegą, kai pykstu. Išeina, kad esu kvailas.

— Aš sakyčiau, kad tu murkuoji, o ne urzgi,— nesutiko Alisa.

— Sakyk, kaip tau patinka,— tarė Katinas.— Ar žaisi šian­dien kroketą su Karaliene?

Norėčiau,— atsakė Alisa,— bet manęs dar nepakvietė.

53

— Ten tu dar pamatysi mane,— tarė Katinas ir dingo iš akių.

Alisa nelabai nustebo, nes buvo jau pripratusi prie viso­kių keistenybių. Jai besidairant, kur galėjo dingti Katinas, šis staiga vėl pasirodė.

— Beje, kaip ten buvo su kūdikiu? — pasiteiravo jis.— Kad kiek, būčiau užmiršęs paklausti.

— Pavirto paršiuku,— nė kiek nenustebusi atsakė Alisa, tarsi Katinas būtų sugrįžęs pačiu paprasčiausiu būdu.

— Taip aš ir maniau,-— tarė Katinas ir vėl dingo.

Alisa valandėlę lukterėjo tikėdamasi, kad jis dar pasiro­dys, bet Katino nebebuvo, ir netrukus mergaitė pasileido ta kryptimi, kur, pasak jo, turėjo gyventi Zuikis Paikis.

— Skrybėlių esu mačiusi ir anksčiau,— tarė ji pati sau.— Pamatyti Zuikį Paikį bus daug įdomiau, o kadangi dabar ge­gužės mėnuo, jis neturėtų būti visai pakvaišęs, mažų mažiausiai ne taip pakvaišęs kaip kovo mėnesį.

Tardama šiuos žodžius, Alisa kilstelėjo galvą ir vėl pamatė Katiną, tupintį ant medžio šakos.

— Kaip tu sakei — į paršiuką ar į persiką? — paklausė Katinas.

— Sakiau — į paršiuką,— atsiliepė Alisa.— Man nepatin-

54

ka, kad tu taip staiga dingsti ir vėl pasirodai. Išmuši mane iš pusiausvyros.

— Puiku! — tarė Katinas ir šį kartą pasišalino pamažėle: pirmiausiai dingo iš akių jo uodegos galiukas, paskiausiai — šypsena, kuri dar valandėlę išsilaikė Katinui išnykus.

„Tai bent! — pamanė Alisa.— Mačiau daug nesišypsančių kačių, bet katės šypsena be pačios katės! Kaip aš gyva, nieko keistesnio nesu mačiusi”.

Dar truputį pakeliavusi, Alisa pamatė Zuikio Paikio namą. Ji tuoj suprato, kad tas namas Zuikio, nes kaminai atrodė kaip kiškio ausys, o stogas buvo dengtas kailiukais. Namas buvo gana didelis, ir ji nutarė neiti artyn, kol nepagrauš grybo iš kairiosios rankos ir neišaugs maždaug iki dviejų pėdų aukščio. Tik po to labai nedrąsiai prisiartino prie namo tardama sau:

— O gal ir tikrai tas Zuikis visai pakvaišęs. Beveik gai­liuosi, kad nenuėjau pas Skrybėlių.

Šaltinis: 6 SKYRIUS. PARŠIUKAS IR PIPIRAI – Alisa Stebuklų Šalyje