7 SKYRIUS BEPROTIŠKA ARBATĖLĖ – Alisa Stebuklų Šalyje

Priešais namą po medžiu stovėjo stalas, prie kurio susėdę Zuikis Paikis ir Skrybėlius gėrė arbatą. Tarp jų tupėjo ir pa­dėjusi ant stalo galvą snūduriavo Pelė Snaudalė, o Zuikis Pai­kis ir Skrybėlius šnekučiavosi atsirėmę į ją kaip į pagalvėlę al­kūnėmis ir sukišę nosis virš jos galvos.

„Labai nepatogu tai Pelei Snaudalei,— pamanė Alisa.— Tik jei ji miega, matyt, nieko nejaučia”.

Stalas buvo didelis, bet visas trejetas sėdėjo susispaudęs prie vieno kampo.

— Nėra vietos! Nėra vietos! — sušuko jie pamatę ateinan­čią Alisą.

— Vietos per akis,— pasipiktino Alisa ir atsisėdo į didelį krėslą gale stalo. •<”

— Gal išgersi vyno? — padrąsino ją Zuikis Paikis.

Alisa apžvelgė stalą, bet ant jo nebuvo nieko, išskyrus arbatą.

— Nematau jokio vyno,— tarė ji.

— Čia jo ir nėra,— atsakė Zuikis Paikis.

55

— Tokiu atveju tamsta nelabai mandagus, siūlydamas iš­gerti,— tarė Alisa piktai.

— O tu nelabai mandagi, sėsdama nekviesta už stalo,— atkirto Zuikis Paikis.

— Nežinojau, kad šitas stalas tavo,— tarė Alisa.— Jis pa­dengtas daug daugiau negu trims asmenims.

— Reikia tau kirpti plaukus,— įterpė Skrybėlius. Tai bu­vo pirmieji jo pasakyti žodžiai, kuriuos jis ištarė valandėlę ati­džiai pažiūrėjęs į Alisą.

— Patarčiau jums mokytis nesikišti į svetimus reikalus,— griežtai atkirto Alisa.— Nepadoru.

Skrybėlius girdėdamas tokius žodžius išpūtė akis. Bet pasakė tik tiek:

— Kodėl juodvarnis panašus į rašomąjį stalą?

„Puiku, truputį pažaisime! — pamanė Alisa.— Džiaugiuosi, kad jie pradėjo minti mįsles”.

— Manau, kad šitą įminsiu,— pridūrė ji garsiai.

— Vadinasi, tu manai rasti atsakymą į šitą klausimą? — pasitikslino Zuikis Paikis.

— Žinoma! — atsakė Alisa.

— Na tai sakyk, kaip tau atrodo,— neatstojo Zuikis Pai­kis.

— Aš manau,— atsakė ji greitai,— taip pat… taip pat, kaip sakau. O tai, kaip žinote, vienas ir tas pats.

— Visai ne tas pats,— tarė Skrybėlius.— Klausyk, negi tu galėtum tvirtinti, kad „Aš matau, ką valgau” yra tas pats kaip ir „aš valgau, ką matau”!

— Ir lygiai taip pat ar galėtum aiškinti,— pridūrė Zuikis Paikis,— kad „mėgstu tai, ką turiu” yra tas pats kaip ir „turiu tai, ką mėgstu”!

— Na ir ar galėtum sakyti,— lyg per sapną atsiliepė Pe­lė Snaudalė,— kad “kai miegu, kvėpuoju” yra tas pat kaip ir „kai kvėpuoju, miegu”!

— Tau tai, žinoma, vienas ir tas pats…— tarė Skrybė­lius, ir staiga pokalbis nutrūko. Valandėlę visi sėdėjo tylėdami, o Alisa tuo tarpu stengėsi prisiminti visa, ką tiktai žinojo apie juodvarnius ir rašomuosius stalus, bet prisiminė labai nedaug.

Pirmasis prabilo Skrybėlius.

— Kelinta šiandien diena? — kreipėsi jis į Alisą. Tai sa­kydamas, išsitraukė iš kišenės laikrodį, pasižiūrėjo į jį susirū-

56

pinęs, stipriai pakratė ir prisidėjo prie ausies. Alisa pagalvojusi tarė:

— Ketvirta.

— Dviem dienom apsirinka! — atsiduso Skrybėlius.— Sakiau aš tau, kad sviestu negalima tepti! — pridūrė jis piktai žiūrėdamas į Zuikį Paikį.

— Ten buvo pats geriausias sviestas,— nuolankiai tarė Zuikis Paikis.

— Na taip. Bet gal į vidų pateko koks trupinys,— bam­bėjo Skrybėlius.— Nereikėjo tau lįsti su peiliu, kuriuo raikoma duona.

Zuikis Paikis paėmė laikrodį ir nusiminęs pažiūrėjo į jį. Paskui panardino laikrodį į arbatos puodelį ir ištraukęs pasi­žiūrėjo vėl. Tačiau nesugalvodamas, ką gudriau pasakyti, tik darsyk pakartojo:

— Ten buvo aukščiausios rūšies sviestas. Alisa įdėmiai pažvelgė per jo petį.

— Koks keistas laikrodis! — pasakė ji.— Jis rodo mėnesio dienas, o ne valandas!

— Na ir kas? — sumurmėjo Skrybėlius.— O ką, gal tavo laikrodis rodo metus?

57

— Žinoma, kad ne,— linksmai atsakė Alisa,— nes metai trunka labai ilgai.

— Visai taip pat yra ir su manuoju,— tarė Skrybėlius. Alisa visai sumišo. Skrybėliaus pastaba atrodė visai be­prasmė, nors jis tikrai kalbėjo angliškai.

— Nieko nesuprantu,— tarė ji kuo mandagiau.

— Pelė Snaudalė vėl užmigo,— tarė Skrybėlius ir kliūste­lėjo karštos arbatos jai ant nosies.

Pelė Snaudalė nepatenkinta papurtė galvą ir tarė neatmerk­dama akių:

— Žinoma, žinoma. Aš irgi visai tą patį norėjau pasakyti.

— Ar jau įminei mįslę? — vėl kreipėsi Skrybėlius į Alisą.

— Ne. Aš pasiduodu,— tarė Alisa.— Na, o koks atsakymas?

— Neturiu nė mažiausio supratimo,— pareiškė Skrybėlius.

— Aš taip pat nežinau,— tarė Zuikis Paikis. Alisa sunkiai atsiduso.

— Manau, galėtumėte naudingiau praleisti laiką,— tarė ji,— negu mindami mįsles, kurios neturi atsakymų.

— Jeigu tu pažintum Laiką taip kaip aš,— tarė Skrybėlius, — nekalbėtum apie jo eikvojimą. Eikvoti gyvą daiktą…

— Nesuprantu, apie ką kalbate,— tarė Alisa.

— Žinoma, nesupranti! — Skrybėlius paniekinamai palin­gavo galva.— Drįstu manyti, kad tau net kalbėtis nėra tekę su juo.

— Qaį ir ne,— abejodama atsakė Alisa,— bet man teko susidurti su laiku, kai mušdavau koja taktą per muzikos pamo­kas.

— Na taip! Viskas aišku, juk Laikas nemėgsta stovėti mu­šamas,— tarė Skrybėlius.— Jei su juo gerai sugyventum, tai jis su tavo laikrodžiu padarytų, ką tik tu nori. Pavyzdžiui, tar­kim sau, kad dabar devinta valanda ryto ir turi prasidėti pamo­kos. Tu tiktai šnipšteli į ausį Laikui, o laikrodžio rodyklės jau ir sukasi kaip pašėlusios. Bematant pusė antros, pietų metas.

— O, kad taip būtų,— sumurmėjo sau po nosimi Zuikis Paikis.

— Tikrai būtų puiku,— susimąsčiusi tarė Alisa,— bet matai, tamsta… aš dar nebūčiau išalkusi.

— Pradžioje gal ir ne,— atsakė Skrybėlius,— bet tu galė­tum pusė antros sustabdyti laikrodį ir palaukti, kol išalksi.

— Ar tamsta taip darai? — paklausė Alisa.

58

Skrybėlius liūdnai palingavo galvą.

— Aš tai ne,— atsakė jis.— Susipykau su juo kovo mėnesį. Tai buvo prieš pat jo sukvailiojimą, — parodė arbatiniu šaukš­teliu į Zuikį Paikį.— Širdžių Karalienės surengtame koncerte man reikėjo padainuoti:

Ak šikšnosparni, aš tik stebiuosi, Kaip tu nardai laukuos ir miškuose…

Turbūt moki šitą dainelę?

— Kažką panašaus esu girdėjusi,— atsakė Alisa.

— O toliau reikia dainuoti taip,— pratęsė Skrybėlius:

Kaip tu sugebi orą plakti Nepailsdamas visą naktį. Ū-ū, ū-ū, ū-ū —

Staiga Pelė Snaudalė pasipurtė ir pradėjo per miegus dai­nuoti: „Ū-ū, ū-ū, ū-ū…” Ji tol nesiliovė, kol Skrybėlius ir Zuikis Paikis pradėjo pešioti ją, kad nutiltų.

— Ir žinote,— tęsė Skrybėlius,— man dar nebaigus pirmojo posmo, Karalienė pašoko ir suriko: „Jis tiktai laiką žudo! Nu­kirsti jam galvą!”

— Kaip laukinė! — sušuko Alisa.

27

59

— Ir nuo to,— liūdnai tęsė Skrybėlius,— Laikas daugiau manęs nebeklauso. Dabar man amžinai šešta valanda.

Alisai pradėjo šis tas aiškėti.

— Turbūt todėl čia pristatyta tiek daug arbatos indų?

— Taip ir yra,— tarė Skrybėlius atsidusdamas,—aš dabar niekada nebaigsiu arbatos gerti. Nėra kada net indus išplauti.

— Matyt, taip ir slenkate aplink stalą?

— Visai teisingai,— patvirtino jis.— Nuo vienų indų slen­ku prie kitų.

— Na, o ką jūs darote tada, kai šitaip apkeliaujate aplink stalą? — įsidrąsinusi paklausė Alisa.

— Siūlau — pakalbėkime apie ką nors kita,— nutraukė juos žiovaudamas Zuikis Paikis.— Man jau pradeda nusibosti. Tegul jaunoji ledi paseka mums kokią pasaką.

— Bijau, kad aš jokios pasakos nemoku,— pasakė Alisa ne juokais nusigandusi dėl šio pasiūlymo.

— Tai tegul pasakoja Pelė Snaudalė,— sušuko Zuikis Paikis ir Skrybėlius kartu.— Kelkis, Snaudale! — ir pradėjo žnaibyti ją iš abiejų šonų.

Pelė Snaudalė praplėšė užmiegotas akis.

— Aš nemiegojau,— tarė ji kimiu balseliu.— Girdėjau, draugužiai, kiekvieną jūsų žodį.

— Papasakok mums ką nors! — paprašė Zuikis Paikis.

— Taip, taip, papasakokit,— pritarė Alisa.

— Ir nedelsk,— pridūrė Skrybėlius,— nes vėl užmigsi nespėjusi pabaigti.

— Seniai, labai seniai gyveno trys mažos sesutės,— nieko nelaukdama pradėjo Pelė Snaudalė,— Elzė, Liusė ir Tilė. Gyve­no jos šaltinio dugne…

— O kuo jos maitinosi? — paklausė Alisa, kuriai visados labiausiai rūpėjo valgis ir gėrimas.

— Maitinosi sirupu,— atsakė valandėlę pagalvojusi Pelė Snaudalė.

— Bet žinokite, kad taip negalima,— mandagiai priminė Alisa.— Galėjo susirgti.

— O jos ir sirgo,— pritarė Pelė Snaudalė.— Jos sunkiai sirgo.

Alisa stengėsi įsivaizduoti, koks keistas turėjo, būti ten trijų sesučių gyvenimas, bet iš to nieko neišėjo. Tada ji vėl prabilo:

— Bet kodėl jos gyveno šaltinio dugne?

60

— Įsipilk truputį daugiau arbatos,— oriai kreipėsi į Alisą Zuikis Paikis.

— Aš dar nė kiek ir nebuvau įsipylusi,— įsižeidė Alisa,— vadinasi, negaliu įsipilti truputį daugiau.

— Norėjai pasakyti, kad negali įsipilti mažiau,— tarė Skrybėlius.— Labai lengva įsipilti daugiau negu nieko.

— Niekas tamstos neklausė,— atkirto Alisa.

— O kas pradėjo kabinėtis prie žodžių? — visas švytėdamas paklausė Skrybėlius.

Alisa, nesumesdama ką atsakyti, įsipylė truputį arbatos, paėmė duonos riekę su sviestu ir tada vėl kreipėsi į Pelę Snau­dalę:-

— Tai kodėl jos gyveno šaltinio dugne?

Pelė Snaudalė vėl pagalvojo valandėlę ir atsakė:

— Ten buvo sirupo šaltinis.

— Tokių šaltinių nebūna! — buvo bepradedanti širsti Alisa, bet Skrybėlius ir Zuikis Paikis sudraudė ją:

— Ša!

O Pelė Snaudalė įsižeidusi pareiškė:

— Jeigu nesugebi padoriai elgtis, tai ir užbaik pasaką pati.

— Oi ne, pasakokite! — nuolankiai maldavo Alisa.— Dau­giau nenutrauksiu. Manau, kad gali būti toks šaltinis.

— Jums leidus! — pasipiktinusi tarė Pelė Snaudalė, bet sutiko tęsti pasakojimą.

— Taigi tos trys sesutės mokėsi piešti…

— O ką jos piešė? — paklausė Alisa visai užmiršusi savo pažadą.

— Sirupą,— daug  negalvodama   atsakė  Pelė   Snaudalė.

— Norėčiau švaraus puodelio,— nutraukė kalbą Skrybė­lius.— Pasislinkime visi per vieną vietą.

Taip sakydamas, jis persėdo į kitą vietą, jo vietą užėmė Pe­lė Snaudalė, į šios vietą atsisėdo Zuikis Paikis, o Alisai norom nenorom teko kraustytis į Zuikio Paikio vietą. Taip visiems pasislinkus, laimėjo tik vienas Skrybėlius. Alisa liko juo labiau nuskriausta, kadangi Zuikis Paikis buvo ką tik išvertęs ąsotėlį pieno į savo lėkštę.

Netrukus, nenorėdama vėl įžeisti Pelės Snaudalės, Alisa labai atsargiai paklausė:

— Vienas dalykas man neaišku.   Ant ko jos piešė?

— Na ir pasakė! — tarė Skrybėlius. — Kur tu matei, kad

61

kas pieštų ant kojos? Visi piešia ant popieriaus.

— Betgi jos buvo šaltinyje? — kreipėsi Alisa j Pelę Snaudalę nieko neatsakydama Skrybėliui.

— Visai teisingai! — sutiko Pelė Snaudalė.— Jos buvo… šalinėje.

Išgirdusi tokį atsakymą, Alisa visai sumišo. Valandėlę ji leido Pelei Snaudalei netrukdomai kalbėti.

— Jos mokėsi piešti,—tęsė Pelė Snaudalė žiovaudama ir trindama akis, nes dabar buvo visai apsnūdusi.— Ir piešė viską, kas prasideda raide „M”…

— Kodėl raide „M”? — paklausė Alisa.

— O kodėl ne? — įsiterpė Zuikis Paikis. Alisa nutilo.

Tuo tarpu Pelė Snaudalė užsimerkė ir pradėjo snausti. Tačiau Skrybėlius įžnybo jai į pašonę, ji sukliko ir atsibudusi ėmė pasakoti toliau.

—…viską, kas prasideda raide „M”, pavyzdžiui, maišą, mišką, mėnulį, miegą… Juk esi girdėjusi, kaip kartais sakoma „migti miego”. O ar tau teko kada nors matyti piešiant miegą? — kreipėsi ji į Alisą.

— Na ir klausimas! — nesugalvodama, ką atsakyti, tarė Alisa.— Nemanau, kad…

— Jeigu nemanai, tai ir nekalbėk! — nutraukė ją Skrybė­lius.

Tokio įžūlumo Alisa jau nebegalėjo pakęsti. Pasipiktinusi pakilo ir nuėjo šalin. Pelė Snaudalė bematant vėl užsnūdo. Skry­bėlius ir Zuikis Paikis nekreipė nė mažiausio dėmesio į tai, kad Alisa nueina, nors ji porą kartų pasižiūrėjo atgal tikėdamasi — gal pradės šaukti, kad grįžtų. Paskutinį kartą atsisukusi pamatė, kaip du draugai bando įgrūsti Pelę Snaudalę į arbatinuką.

— Už jokius pinigus negrįšiu pas juos! — tarė Alisa brau-damasi per tankų mišką. — Kaip gyva nesu buvusi tikioje be­protiškoje arbatėlėje.

Tardama tuos žodžius, ji pastebėjo viename medyje dureles, pro kurias buvo galima įeiti į vidų.

„Labai įdomu! — pamanė ji.— Betgi šiandien viskas labai * keista. Manau, reikia užsukti”.

Ir ji įžengė vidun.

Alisa vėl atsidūrė ilgoje salėje prie mažojo stalelio.

— Dabar jau žinosiu, kaip pasielgti,— tarė ji pati sau ir čiupusi maž|]į raktelį atsirakino dureles į sodą. Po to ji ėmė graužti grybą, kurio gabalėlius nešiojosi kišenėje, kol pasidarė maždaug pėdos aukščio. Alisa pasileido bėgti mažu koridorium ir pagaliau atsidūrė puikiame sode, tarp nuostabių gėlynų ir gaivinančių fontanų.

Šaltinis: 7 SKYRIUS BEPROTIŠKA ARBATĖLĖ – Alisa Stebuklų Šalyje