► 8 SKYRIUS. KARALIENĖS KROKETO AIKŠTELĖJE – Alisa Stebuklų Šalyje

Prie įėjimo į sodą augo didelis rožių krūmas. Rožės žydėjo baltai, bet prie jų stovėjo trys sodininkai ir paskubomis dažė žiedus raudonai. Alisai tatai pasirodė labai keista, ji priėjo ar­čiau pasižiūrėti ir prisiartinusi išgirdo, kaip vienas sodininkas tarė:

— Klausyk, Penkiaaki! Netaškyk taip baisiai ant manęs.

— Nieko nepadarysi, brolau,— atsakė Penkiaakis piktai.— Septynakis man sukrutino ranką.

Septynakis dėbtelėjęs tarė:

— Teisingai, Penkiaaki! Visuomet versk kaltę kitam!

— Geriau patylėtum! — tarė Penkiaakis.— Girdėjau, kaip dar vakar Karalienė kalbėjo, kad tau reikėtų nukirsti galvą!

— Už ką? — paklausė tas, kuris pradėjo kalbėti pirmas.

— Ne tavo reikalas žinoti, Dviaki! — atkirto Septynakis.

— Ką tu! Kaip tik jo reikalas,— tarė Penkiaakis.— Aš jam net pasakysiu už ką: ogi už tai, kad tu vietoj svogūnų į virtuvę atnešei tulpių gumbų.

Septynakis numėtė ant žemės teptuką ir Jarė:

— Žinai ką, iš visų neteisybių…— bet tuo metu jis pas­tebėjo Alisą, stovinčią netoliese ir besiklausančią pokalbio, ir staiga nutilo. Kiti du apsidairė, ir visi trys žemai nusilenkė.

— Malonėkite pasakyti,— truputį droviai paklausė Alisa,— kodėl jūs dažote šias rožes?

Penkiaakis ir Septynakis netardami nė žodžio atsisuko į Dviakį. O Dviakis nuolankiai prabilo:

— Todėl, gerbiamoji mis, kad čia turėjo augti raudona ro­žė, o mes per klaidą pasodinome baltą. Ir žinote, neduok Dieve, sužinotų Karalienė, bematant mums visiems nulėktų galvos nuo pečių. Todėl, mis, ir neriamės iš kailio, kad kol ji neatėjo…

Staiga Penkiaakis, kuris visą laiką baikščiai žvilgčiojo į kitą sodo galą, sušuko:

— Karalienė! Karalienė!

Ir visi trys sodininkai tučtuojau sukniubo veidais į žemę. Pasigirdo žingsniai, ir Alisa apsidairė degdama nekantrumu pamatyti Karalienę.

Pirmiausia pasirodė kareiviai su vėzdais rankose. Jie visi buvo panašūs į tris sodininkus, paplokšti ir keturkampiai, o iš kampų kyšojo rankos ir kojos. Už jų žengė dešimt dvariškfų. Jų rūbai žėrėjo deimantais, ir ėjo jie poromis kaip ir kareiviai. Paskui dvariškius ėjo Karaliaus vaikai. Vaikučių buvo taip pat dešimt, jie linksmai šokinėjo susikibę rankutėmis. Visų drabu­žiai buvo papuošti širdimis. Po to sekė svečiai, daugiausia ka­raliai ir karalienės. Tarp jų Alisa pastebėjo ir Baltąjį Triušį. Jis su visais šnekučiavosi nuolankiai pritardamas ir šypsodamasis kiekvienam, kas tiktai į jį kreipdavosi, o pro Alisą praėjo jos nepastebėdamas. Dar paskiau žengė Širdžių Valetas, kuris ant skaisčiai raudono aksomo pagalvėlės nešė karaliaus vai­niką. O pačiame šios didžiulės procesijos gale ėjo ŠIRDŽIŲ KARALIUS ir ŠIRDŽIŲ DAMA, tai yra KARALIENĖ.

Alisa suabejojo, ar nereikėjo ir jai pulti veidu į žemę, kaip padarė tie trys sodininkai, bet niekaip neprisiminė, kad būtų girdėjusi, jog šitaip sutinkamos procesijos.

„Be to, kokia prasmė būtų ruošti procesiją,— pamanė ji,— jeigu visi žmonės gulėtų veidu į žemę ir nieko nematytų?”

Taip Alisa ir liko stovėti kaip stovėjusi.

Procesija prisiartino, visi sustoję sužiuro į Alisą, ir Ka­ralienė rūsčiai paklausė:

— Kas čia tokia?

Ji kreipėsi į Širdžių Valetą, kuris, užuot atsakęs, nusilenkė Karalienei ir nusišypsojo.

— Kvailys! — Karalienė nekantriai papurtė galvą ir krei­pėsi į Alisą.— Kaip tavo vardas, vaikuti?

— Mano vardas Alisa, Jūsų Didenybe,— mandagiai atsakė Alisa, o pati sau pridūrė:

„Betgi tai ne kas kita kaip kortų kaladė, ir nėra ko man jų bijoti!”

— O kas tokie šitie? — paklausė Karalienė rodydama pirš-

3. L. Kerelis

65 tu j tris sodininkus, gulinčius šalia rožių krūmo. Kaip žinote, jie gulėjo kniūpsti, o piešinys ant nugarų buvo visai toks pat kaip ir kitų kortų; todėl Karalienė ir negalėjo atpažinti, ar ten sodininkai, ar kariai, ar dvariškiai, ar trys jos pačios vaiku­čiai.

— Iš kur aš galiu žinoti? — atsakė Alisa pati stebėdamasi savo drąsa.— Ne mano reikalas žinoti.

Karalienė net paraudo iš pykčio, kaip įniršęs žvėris ji valan­dėlę žiūrėjo į Alisą, o paskui sušuko:

— Nukirsti jai galvą! Nukirsti…

— Nesąmonė! — garsiai ir ryžtingai tarė Alisa, ir Karalienė nutilo.

Karalius paėmė Karalienę už rankos ir nedrąsiai tarė:

— Liaukis, brangioji: juk čia tiktai vaikas! Karalienė piktai nusigrįžo nuo jo ir kreipėsi į Valetą:

— Atversk juos!

Valetas įvykdė Karalienės įsakymą atsargiai paspirdamas sodininkus koja.

— Kelkitės! — sušuko Karalienė spiegiančiu balsu, ir trys sodininkai skubiai pašokę nuo žemės pradėjo lankstytis Kara­liui, Karalienei, Karaliaus vaikams ir visai procesijai.

— Liaukitės! — suriko Karalienė.— Šlykštu man nuo jūsų lankstymosi.

Paskui, pasižiūrėjusi į rožių krūmą, paklausė:

— Ką jūs čia veikiate?

— Maldauju, Jūsų Didenybe,— tarė Dviakis nužemintu balsu, priklaupdamas ant vieno kelio,— mes bandėme…

— Matau,— pareiškė Karalienė tyrinėdama rožes.— Nu­kirsti jiems galvas! — ir visa procesija pajudėjo.

Trys kareiviai pasiliko įvykdyti mirties bausmės nelaimin­giesiems sodininkams, kurie puolė prie Alisos prašydami užtarti.

— Nenukapos jums galvų,— tarė Alisa ir sukišo visus tris sodininkus į netoliese stovėjusią didelę gėlių vazą. Trys karei­viai paieškojo jų valandėlę ir patenkinti nuskubėjo prie pro­cesijos.

— Ar nukirtote galvas? — paklausė Karalienė.

— Jų gaivos dingo, Jūsų Didenybe! — suriko kareiviai.

— Gerai,— tarė Karalienė.— Ar moki žaisti kroketą? Kareiviai tylėdami sužiuro į Alisą, nes Karalienė, matyt,

kreipėsi į ją.

66

— Taip! — sušuko Alisa.

— Na tai eikš! — riktelėjo Karalienė, ir Alisa prisijungė prie procesijos labai susidomėjusi, kas toliau bus.

— Šiandien… Gražus šiandien oras,— kažkas nedrąsiai kreipėsi į ją. Tai buvo Baltasis Triušis, kuris ėjo šalia ir neramiai žvilgčiojo į jos veidą.

— Puikus,— atsakė Alisa.— O kur Hercogienė?

— Cit! Cit! — paskubomis sušnibždėjo Triušis. Jis baikščiai apsidairė ir pasistiebęs ant galų pirštų pakuždėjo Alisai į ausį: — Ji pasmerkta mirti.

— Už ką? — paklausė Alisa.

— Sakote „kaip gaila”? — savo ruožtu paklausė Triušis.

— Ne, visai ne,— atsakė Alisa.— Aš nė nepamaniau, kad gaila. Klausiu, už ką.

— Ji skėlė Karalienei j ausį,— pradėjo aiškinti Triušis. Alisa prunkštelėjo.

— Cit! — sušnibždėjo persigandęs Triušis.— Karalienė iš­girs! Matote, Hercogienė atėjo labai pavėlavusi, ir Karalienė pasakė…

— Į vietas,— griausmingai sukomandavo Karalienė, ir svečiai stumdydamiesi paknopstomis pasileido bėgti į visas pu­ses.

Netrukus jie išsiskirstę sustojo, ir žaidimas prasidėjo. Alisa pagalvojo, kad ji kaip gyva nėra mačiusi tokios keistos kro­keto aikštelės. Ją sudarė daugybė griovelių ir kauburėlių. Rutu­liukai buvo gyvi ežiai, lazdelės — gyvi flamingai, o vietoj vartų stovėjo susilenkę dvilinki ir rankomis bei kojomis j žemę įsirėmę kareiviai.

Pradžioje Alisai buvo sunkiausia susitvarkyti su savo fla­mingu. Jai šiaip taip pavyko gana patogiai paimti flamingą į rankas ir pakelti kojomis žemyn. Bet vos tiktai ji vargais negalais Ištiesdavo jo kaklą ir ruošdavosi su jo galva suduoti ežiui, fla­mingas būtinai atsigrįždavo ir sumišęs taip pasižiūrėdavo į Alisą, kad ši negalėdavo susilaikyti nesijuokusi, o kai ji pagaliau vėl nulenkdavo flamingo galvą žemyn ir ketindavo pradėti iš nau­jo, su didžiausiu apmaudu pamatydavo, kaip ežys, iki tol su­sirietęs į kamuoliuką, išsitiesia ir sprunka šalin. Be to, ant tako, kuriuo ji norėdavo paristi ežį, paprastai būdavo kauburėlis arba įdubimas. O kadangi dvilinki kareiviai tolydžio pakildavo ir bėgdavo į kitą aikštelės galą, Alisa netrukus įsitikino, kad žai­dimas iš tikrųjų labai sunkus.

Visa draugija žaidė vienu metu, niekas nežiūrėjo eilės, žai­dėjai be paliovos barėsi ir pešėsi dėl ežių. Netrukus Karalienė baisiai įsiuto ir bėgiodama po aikštelę maždaug kas minutė įsakmiai surikdavo: „Nukirsti jam galvą!” arba: „Nukirsti jai galvą!”

Alisa pradėjo nerimauti. Nors jai dar neteko susikivirčyti su Karaliene, bet ji buvo tikra, kad tai gali atsitikti kiekvieną akimirką.

„O kas tada manęs laukia? — pamanė ji.— Matyt, jiems

68

didžiausias malonumas žudyti žmones: bus labai keista, jeigu nors vienas išeis iš čia gyvas!”

Alisa jau dairėsi norėdama kaip nors ištrūkti ir niekieno nepastebėta išspūdinti iš aikštelės, kai staiga pamatė ore ne­regėtą dalyką. Iš pradžių ji labai nustebo ir nieko nesuprato, bet netrukus įsitikino, kad ore pasirodė šypsena.

„Tai Češyro Katinas,— tarė ji pati sau,— dabar turėsiu su kuo pasikalbėti”.

— Kaip tau sekasi? — paklausė Katinas, kai tiktai pasiro­dė jo lūpos ir jis galėjo prabilti.

Alisa palaukė, kol išryškėjo akys, ir tada papurtė galvą.

„Beprasmiška ką nors jam sakyti,— pamanė ji,— kol ne­pasirodys ausys arba nors viena ausis”.

Netrukus išryškėjo visa Katino galva, ir Alisa pastačiusi ant žemės savo flamingą pradėjo pasakoti apie žaidimą, paten­kinta, kad dabar yra kas jos klauso. O Katinas, matyt, nusprendė, kad užtenka parodyti galvą, tad kitos kūno dalys taip ir liko nematomos.

69

— Nepasakyčiau, kad jie žaidžia padoriai,— pradėjo skųstis Alisa.— Visi taip baisiai plūstasi, kad nė patys negirdi, ką sako… ir atrodo, kad čia nėra jokių taisyklių. Pagaliau jei jos ir yra, tai niekas jų nepaiso. Tu neįsivaizduoji, kokia čia netvarka, juk visi įrankiai gyvi. Pavyzdžiui, vartai, į kuriuos man dabar reikia mušti, pereina į kitą aikštės galą. Štai dabar galėčiau įmušti Karalienės ežį, o jis nubėgo šalin pamatęs ateinant ma­nąjį-

— O kaip tau patinka Karalienė? — tyliai paklausė Katinas.

— Visai nepatinka,— atsakė Alisa.— Ji taip karštai…— bet staiga pastebėjusi, kad Karalienė visai čia pat ir klausosi jos, mergaitė nusuko kalbą kitur: — …veržiasi į pergalę, kad abejoju, ar yra prasmės priešintis.

Karalienė nusišypsojusi pasišalino.

— Su kuo tu kalbi? — paklausė Karalius prieidamas prie Alisos ir smalsiai žiūrėdamas į Katino galvą.

— Tai mano draugas — Češyro Katinas,— atsakė Alisa,— leiskite pristatyti Jūsų Didenybei.

— Man visai nepatinka jo išvaizda,— tarė Karalius,— tačiau leidžiu pabučiuoti į ranką, jeigu jis to nori.

— Visai nenoriu,— atrėžė Katinas.

— Nebūk įžūlus,— tarė Karalius,— ir nežiūrėk taip į mane! Tai sakydamas, jis užlindo už Alisos.

— Katinui leidžiama žiūrėti į Karalių,— pareiškė Alisa.— Skaičiau apie tai kažkokioje knygoje, tiktai neatsimenu, kokioje.

— Taip, reikia jį iš čia pašalinti,— ryžtingai tarė Karalius ir pasišaukė Karalienę, kuri tuo metu ėjo pro šalį.— Bran­gioji, norėčiau, kad pašalintum šį katiną!

Karalienė žinojo tiktai vieną būdą, kaip spręsti visokius nesusipratimus, nesvarbu, ar jie būtų sudėtingi, ar visai paprasti.

— Nukirsti galvą! — sušuko ji nė neapsidairiusi.

— Aš pats atvesiu budelį,— sušuko nekantraudamas Ka­ralius ir nubėgo.

Alisa panoro grįžti ir pasižiūrėti, kaip vyksta žaidimas, nes nuolatos girdėjo aistringai šūkaujančios Karalienės balsą. Ji išgirdo, kaip Karalienė pasmerkė mirčiai tris žaidėjus už tai, kad šie praleido savo eilę. Žaidimas Alisai visai nepatiko, nes aikštelėje viešpatavo tokia netvarka, kad neįmanoma buvo susigaudyti, kieno dabar eilė mušti. Alisa nuėjo ieškoti savo ežio.

70

Jos ežys tuo metu pešėsi su kitu ežiu, ir Alisa nusprendė, kad dabar puiki proga įmušti juos abu į vartus. Visa bėda, kad jos flamingas buvo nuėjęs į kitą sodo kraštą, mergaitė pamatė jį nesėkmingai mėginant įskristi į vieną medį.

Kai pasigavusi flamingą ji sugrįžo atgal, ežiai jau nebesipe-šė ir buvo abu kažkur dingę.

„Menka bėda,— pamanė Alisa,— vis tiek visi vartai pasi­traukę  į kitą aikštelės kraštą.”

Ji pasikišo flamingą po pažastimi, kad jis vėl nepaspruktų, ir sugrįžo dar pasikalbėti su savo draugu.

Atėjusi pas Češyro Katiną, Alisa nustebo: apie jį buvo su-sispietęs didžiulis būrys. Budelis, Karalius ir Karalienė gin­čijosi šūkaudami ir stengdamiesi perrėkti vienas kitą, o visi kiti žaidėjai stovėjo ir nesmagiai tylėjo.

Alisai pasirodžius, tie trys paprašė jos išspręsti ginčą ir pa­kartojo jai savo argumentus, bet kadangi visi kalbėjo vienu metu, tai buvo labai sunku suprasti, ką kas sakė.

Budelis įrodinėjo, kad negalima nukirsti galvos, jeigu nėra kūno, nuo kurio reikėtų ją atskirti. Jam niekados anksčiau netekę tokio darbo dirbti ir jis nesirengiąs jo imtis sulaukęs garbingo amžiaus.

Karalius aiškino, jog kiekvienam, kas tiktai turi galvą, ji gali būti nukirsta, ir reikalavo, kad budelis nekalbėtų nesąmo­nių.

Karalienė tvirtino, kad jeigu jos nuosprendis nebus tuč­tuojau įvykdytas, ji pasmerks mirčiai visus susirinkusius. (Kaip tik šis grasinimas visus taip prislėgė ir išgąsdino.)

Alisa nieko kito nesugalvojo, kaip tik pasiūlyti:

— Katinas yra Hercogienės: geriausia būtų jos pasiklausti.

— Ji kalėjime,— kreipėsi Karalienė į budelį.— Atvesk ją

čia.

Budelis nulėkė kaip strėlė.

Jam nubėgus, Katino galva pradėjo nykti, ir kai budelis atsivedė Hercogienę, Katino nebebuvo nė žymės. Karalius ir budelis ėmė lakstyti kaip pašėlę jo ieškodami, o likusi draugija sugrįžo tęsti žaidimą.

Šaltinis: 8 SKYRIUS. KARALIENĖS KROKETO AIKŠTELĖJE – Alisa Stebuklų Šalyje