► 9 SKYRIUS NETIKRO VĖŽLIO PASAKOJIMAS – Alisa Stebuklų Šalyje

— Tu neįsivaizduoji, brangute, kaip džiaugiuosi, kad mes vėl susitikome! — tarė Hercogienė tvirtai paimdama Alisą už rankos ir vesdamasi ją į šalį.

Alisai buvo labai malonu matyti Hercogienę taip gerai nu­siteikusią, ji pamanė, kad, ko gero, tik pipirų paveikta Hercogie­nė taip siautėjo anąkart virtuvėje.

„Kai aš būsiu Hercogienė,— tarė ji pati sau (nors ir abe­jodama savo žodžiais),— aš virtuvėje visai nelaikysiu pipirų. Puikiausią sriubą galima išvirti be jų… Manau, kad nuo pipirų žmonės dažniausiai ir būna ūmūs,— Alisa liko labai patenkinta

išaiškinusi naują taisyklę.— Nuo acto žmonės pasidaro surūgę… nuo ramunėlių jie būna kartūs, o… o nuo saldainių ir kitų švelnių saldumynų vaikai darosi švelnūs. Labai norėčiau, kad suaugusieji tatai žinotų. Tada jie gal taip nešykštėtų saldainių…”

Taip mąstydama, ji buvo visai užmiršusi Hercogienę ir krūptelėjo išgirdusi jos balsą prie pat ausies:

— Tu kažką galvoji, meilute, ir todėl neatsakai į klausimus. Negaliu dabar pasakyti, koks čia tiktų moralas, bet netrukus prisiminsiu.

— O gal šiuo klausimu nėra jokio,— išdrįso pasakyti Alisa.

— Ką tu, vaikuti! — tarė Hercogienė.— Kiekvienas daly­kas turi savo moralą, reikia tiktai mokėti jį atrasti.

Kalbėdama ji dar labiau prisiglaudė prie Alisos. Mergaitei nelabai patiko, kad ji taip glaudžiasi. Visų pirma Hercogienė

73

buvo labai bjauri. Antra — kaip tyčia tokio ūgio, kad galėjo ant Alisos peties padėti savo smakrą, o smakro būta nepaprastai smailaus. Tačiau Alisa nenorėjo pasirodyti nemandagi ir kentė kiek galėdama.

— Žaidimas, berods, darosi įdomesnis,— tarė ji norėdama pratęsti pokalbį.

— Tas tiesa,— atsakė Hercogienė,— o čia tinka toks mora­las: „Meilės burtai viską gali…”

— Bet kiti sako,— sumurmėjo Alisa.— „Kieno galia, to ir valia”.

— Taip, tikrai! Tai visiškai tas pats,— tarė Hercogienė ir pridūrė dar skaudžiau įremdama savo smailųjį smakrelį Alisai į petį: — o moralas čia toks: „Kas protingas, tas ir galingas”.

„Na ir moralų mėgėja,” — pamanė Alisa.

— Turbūt stebiesi, kodėl aš tavęs neapsikabinau? — tarė kiek patylėjusi Hercogienė.— Bet, matai, aš abejoju, ar nepik­tas tavo flamingas. Gal pabandyti?

— Jis gali įkirsti,— atsakė Alisa, kuri anaiptol netroško tokio išbandymo.

— Tikra tiesa,— tarė Hercogienė,— flamingai ir garsty­čios vieno lizdo paukščiai — abu skaudžiai kerta. Ir štai koks čia tinka moralas: „Toks tokį pažino — alaus gerti pavadino”.

— Bet garstyčios ne paukštis,— pasakė Alisa.

— Visai teisingai,— tarė Hercogienė.— Kaip taikliai tu viską pastebi!

— Man rodos, kad tai mineralas,— pridūrė Alisa.

— Aišku, kad mineralas,— sutiko Hercogienė, kuri, matyt, buvo pasiruošusi pritarti viskam, ką tiktai Alisa pasakys.— Čia netoliese yra didelės garstyčių kasyklos. Ten jas kasa. O mo­ralas čia toks tinka: „Giliau kasi, daugiau rasi”.

— O, jau žinau! — sušuko Alisa visai nesiklausydama, ką jai sako Hercogienė.— Garstyčios yra daržovės. Nepanašios į daržoves, bet daržovės.

— Visai sutinku,— tarė Hercogienė,— ir štai tau moralas: „Būk tokia, kokia nori atrodyti”, arba, jei reikia, galiu išaiš­kinti paprasčiau: „Niekuomet nesistenk būti kitokia, negu gali atrodyti kitiems, nes kad ir kokia būtum ar galėtum būti buvusi, vis tiek nebūsi buvusi kitokia, nei visiems kitiems atrodys tave buvus”.

— Gal geriau susigaudyčiau,— mandagiai tarė Alisa,—

74

jeigu užrašytumėte ant popierėlio, nes aš ne viską suprantu, ką jūs kalbate.

— Tai vieni niekai palyginus su tuo, ką galėčiau pasakyti, jeigu norėčiau,— linksmai atsakė Hercogienė.

— Prašom nesivarginti ir nesakyti daugiau, negu pasakė­te,— tarė Alisa.

— O! Nekalbėk apie vargą! — tarė Hercogienė.— Visa, ką pasakiau, aš tau įteikiu kaip dovaną.

„Pigi dovana! — pamanė Alisa.— Džiaugiuosi, kad niekas neduoda tokių dovanų per gimimo dieną!” — Bet garsiai pa­sakyti neišdrįso.

— Ir vėl susimąstei? — paklausė Hercogienė dar skau­džiau spustelėdama savo smailiuoju smakreliu.

— Manau, kad turiu teisę galvoti,— griežtai atkirto Alisa, kuriai tos kalbos jau pradėjo įkyrėti.

— Tokią pat teisę,— tarė Hercogienė,— kaip paršas skrai­dyti. Ir iš to mor…

Staiga, didžiausiam Alisos nustebimui, Hercogienė nutilo nespėjusi ištarti net savo mėgiamo žodžio „moralas”, o ranka, kuria ji buvo įsikibusi į Alisą, pradėjo drebėti. Alisa pakėlė akis ir išvydo Karalienę, kuri pajuodusi iš pykčio stovėjo prieš jas sukryžiavusi ant krūtinės rankas.

— Gražus oras, Jūsų Didenybe! — prabilo tyliai, drebančiu balsu Hercogienė.

— Paskutinį kartą įspėju,— trypdama iš pykčio suriko Karalienė.— Arba nešdinkis iš čia, arba tavo galva nulėks! Ir bematant. Rinkis!

Hercogienė tuoj pat pasirinko ir dingo iš akių.

— Grįžtam žaisti,— kreipėsi Karalienė į Alisą; šioji buvo taip nusigandusi, kad negalėjo ištarti nė žodžio ir tyliai nusekė paskui Karalienę į kroketo aikštelę.

Kiti svečiai pasinaudodami Karalienės nebuvimu ilsėjosi pavėsyje. Vos ją pamatę, visi paknopstomis nubėgo į aikštelę, o Karalienė pareiškė, kad dar valandėlė, ir jie būtų užmokėję savo gyvybėmis.

Žaisdama Karalienė be paliovos kivirčijosi su kitais žai­dėjais ir šūkavo: „Nukirsti jam galvą!” arba: „Nukirsti jai gal­vą!”

Pasmerktuosius areštuodavo kareiviai, kuriems daugiau ne­bereikėdavo būti vartais. Tad maždaug po pusvalandžio ne-

75

beliko nė vienų vartų, o visi žaidėjai, išskyrus Karalių, Karalienę ir Alisą, buvo suimti ir pasmerkti mirti.

Tada Karalienė visai nusikamavusi liovėsi žaisti ir paklausė Alisos:

— Ar esi mačiusi Netikrą Vėžlį?

— Nesu,— atsakė Alisa.— Aš nežinau net, kas tas Netikras Vėžlys.

— Tai toks gyvūnas, iš kurio verdama vėžlių sriuba,— paaiškino Karalienė.

— Nesu mačiusi nė girdėjusi tokio vėžlio.

— Na tai eikš,— tarė Karalienė,— jis tau papasakos savo istoriją.

Nueidama su Karaliene, Alisa išgirdo, kaip Karalius tyliai tarė visai draugijai:

— Bausmė visiems atleidžiama.

„Oi kaip gerai!” — pamanė Alisa, mat jai buvo labai nesma­gu, kad Karalienė tiek daug gyvybių pasmerkė mirčiai.

Netrukus jos priėjo Grifą, kuris knarkė šildydamasis prieš saulę. (Jeigu jūs nežinote, kaip atrodo Grifas, pažvelkite į pa­veikslėlį.)

— Kelkis, tinginy! — kreipėsi Karalienė į Grifą.— Nuvesk šią jauną ledi pasižiūrėti Netikro Vėžlio ir pasiklausyti jo pa­sakojimo. Man reikia grįžti patikrinti, kaip bus vykdomos ma­no paskirtos mirties bausmės,— ir nuėjo palikdama Alisą vieną su Grifu. Alisai labai nepatiko to padaro išvaizda, bet ji pa­galvojo, kad pasilikti su baidykle nebus pavojingiau, negu sek­ti paskui žiauriąją Karalienę. Ji laukė, kas bus toliau.

Grifas atsisėdo ir patrynė užmiegotas akis. Nulydėjo žvilgs­niu Karalienę, kol ši dingo iš akių, o paskui ėmė kikenti.

— Juokdarė! — tarė Grifas lyg ir sau, lyg ir Alisai.

— Kas juokdarė? — paklausė Alisa.

— Kas gi — ji,— atsakė Grifas.— Tai jos paistymai. Ji dar niekados ir niekam nenukirto galvos, jeigu nori žinoti. Eik šen!

„Čia visi tik ir sako: „Eik šen!”, „Eik ten!”,— pamanė Alisa sekdama paskui Grifą.— Kaip aš gyva, man niekas niekados nėra taip įsakinėjęs, niekados!”

Dar truputį pakeliavę, jie iš tolo pamatė Netikrą Vėžlį, kuris sėdėjo vienišas ir liūdnas ant nedidelės uolos iškyšulio. Priėjus arčiau Alisa išgirdo Netikrą Vėžlį dūsaujant, tarsi jį būtų slėgęs didžiausias sielvartas. Alisai jo labai pagailo.

— Ko jis toks nusiminęs? — paklausė ji Grifo, ir šis atsakė beveik tais pačiais žodžiais kaip ir pirma:

— Tai vis jo paistymai: jam visiškai nėra ko būti nusimi­nusiam. Eik šen!

Alisa su Grifu priėjo artyn, o Netikras Vėžlys pasižiūrėjo į juos didelėmis, pilnomis ašarų akimis, bet netarė nė žodžio.

— Štai jauna ledi,— pristatė Grifas.— Ji norėtų pasi­klausyti tavo pasakojimo.

— Aš jai papasakosiu,— tarė Netikras Vėžlys dusliu nuo­bodžiu balsu.— Sėskitės abu ir nieko nekalbėkite, kol aš baigsiu.

Jiedu susėdo, ir valandėlę visi tylėjo.

„Neįsivaizduoju, kaip jis gali kada nors užbaigti nė ne­pradėjęs,” — pamanė Alisa, bet laukė kantriai.

— Kadaise,— pagaliau ištarė Netikras Vėžlys sunkiai atsidusdamas,— aš buvau tikras Vėžlys.

Po šių žodžių įsiviešpatavo tyla, tiktai retkarčiais atsi-krenkšdavo Grifas — „hrrkrrr”, o Netikras Vėžlys vis nesiliovė graudžiai kūkčiojęs. Alisa jau buvo bepakylanti ir besakanti: „Dėkoju jums, sere, už įdomų pasakojimą”, bet susilaikė pama­niusi, kad turi dar kas nors būti, ir liko sėdėti netardama nė žo­džio.

— Kai mes buvome maži,— pagaliau vėl prabilo Netikras

77

76

Vėžlys šiek tiek aprimęs, bet vis dar protarpiais sukūkčioda-mas,— lankėme jūros mokyklą. Ten mus mokė toks senas vėž­lys, kurį mes pravardžiuodavome Vėžliu Moku.

— Kodėl Vėžliu Moku, argi jis nebuvo vėžlys?

— Pravardžiuodavome Vėžliu Moku, nes jis mus mokė,— piktai atsakė Netikras Vėžlys.— Iš tiesų, kaip tu nieko nesu­pranti.

— Gėdą turėtum klausinėti tokių paprastų dalykų,— pri­dūrė Grifas.

Po to Grifas ir Netikras Vėžlys valandėlę sėdėjo tylėdami ir žiūrėdami į vargšę Alisą, kuri taip susigėdo, kad neturėjo kur akių dėti. Pagaliau Grifas kreipėsi į Netikrą Vėžlį:

— Pasakok, drauguži! Negalima visą dieną gaišti. Ir Netikras Vėžlys vėl prabilo:

— Taigi, lankėme mokyklą jūroje, nors tu ir netiki…

— Kada sakiau, kad netikiu?! — nutraukė jį Alisa.

— Sakei! — atkirto Netikras Vėžlys.

— Prikąsk liežuvį! — sušuko Grifas Alisai nespėjus vėl prasižioti. Netikras Vėžlys pasakojo:

— Mus puikiai mokė. Iš tiesų… Mokyklą lankėme kas­dien.

— Aš taip pat kasdien einu į mokyklą,— įterpė Alisa.— Nė­ra čia kuo didžiuotis.

— Ir neprivalomų dalykų moko? — paklausė truputį su­nerimęs Netikras Vėžlys.

— Taip,— atsakė Alisa.— Papildomai mokomės prancūzų kalbos ir muzikos.

— O prausimosi?

— Žinoma, kad ne! — atsakė Alisa pasipiktinusi.

— Štai kaip! Vadinasi, jūsų mokykla nėra pati geriausio­ji,— tarė Netikras Vėžlys lengviau atsidusdamas. — O mūsų mo­kyklos tvarkaraštyje apačioje buvo prirašyti neprivalomi daly­kai: prancūzų kalba, muzika ir prausimosi pamokos.

— O kuriems galams jums tokie dalykai gyvenant jūrų dugne? — paklausė Alisa.

— Aš tų dalykų negalėjau mokytis,— atsakė Netikras Vėžlys atsidusdamas.— Lankiau tik privalomas pamokas.

— Na kokios tos pamokos? — nesiliovė Alisa.

— Žinoma, visų pirma — skaidymo ir raškymo. („Skaitymo ir rašymo”,— pamanė Alisa.) Be to, įvairių arit­

78

metikos veiksmų — padėties, atminties, daugy­bės irdailybės.

— Pirmą kartą girdžiu apie „dailybę”,— įsidrąsinusi tarė Alisa.— Kas tai būtų?

Grifas nustebęs skėstelėjo abiem priešakinėm letenom.

— Pirmą kartą girdi apie dailinimą! — sušuko jis.— O kas yra bjaurinimas, turbūt žinai?

— Taip,— atsakė abejodama Alisa.— Tai yra ką nors ga­dinti, darkyti.

— Na gerai,— nenusileido Grifas,— jeigu nežinai, ką reiškia dailinimas, vadinasi, tu neišmanėlė.

Alisa neišdrįso daugiau klausinėti ir kreipėsi į Netikrą Vėžlį:

— O dar ko mokeis mokykloje?

— Dar mokiaus isterijos,— atsakė Netikras Vėžlys skaičiuodamas dalykus ant kojų pirštų,— isterijos, se­nosios ir naujosios, su jūrų grafija. Taip pat mokiausi braidybos. Braidybą dėstė toks senas ungurys, kurio pamokos būdavo kartą per savaitę. Jis dėstė mums braidy­bą, kūno kaltūną ir žeidimus.

– Kas tai galėtų būti? — paklausė Alisa.

— Nagi aš pats negalėsiu tau parodyti,— atsakė Netikras Vėžlys.— Esu per daug nerangus. O Grifas niekados nesimokė viso šito.

— Nebuvo laiko tokiems dalykams,— tarė Grifas.— Bet aš mokiausi klasikinėje gimnazijoje. O dėstė mums senas Krabas.

— Man pas jį neteko mokytis,— atsiduso Netikras Vėžlys. — Sako, kad jis dėstė lenktynes ir greitį. („Lotynų ir graikų”,— sumojo Alisa).

— Taip, taip, dėstė, dėstė,— pridūrė Grifas giliai atsidus­damas.

Abu užsidengė letenomis veidus.

— O po kiek valandų jūs mokydavotės kasdien? — paklausė Alisa skubėdama keisti temą.

— Dešimt valandų pirmą dieną,— atsakė Netikras Vėž­lys,— devynias antrą ir taip toliau.

— Tai keista programa! — sušuko Alisa.

— Matai, ten mokėsi mažieji,— paaiškino Grifas,— tai ir pamokų kasdien mažėjo.

Nieko panašaus Alisa nebuvo girdėjusi, tad valandėlę pagal­vojo ir tarė:

— Tuomet vienuoliktąją dieną turėdavo prasidėti atosto­gos.

— Taip iš tikrųjų ir būdavo,— patvirtino Netikras Vėž­lys.

— O ką jūs veikdavote dvyliktą dieną? — nesiliovė klausi­nėjusi Alisa.

— Na, bet užteks apie pamokas! — ryžtingai nukirto Gri­fas. — Dabar papasakok jai ką nors apie žaidimus.

Šaltinis: 9 SKYRIUS NETIKRO VĖŽLIO PASAKOJIMAS – Alisa Stebuklų Šalyje