► 9 SKYRIUS NETIKRO VĖŽLIO PASAKOJIMAS – Alisa Stebuklų Šalyje
— Tu neįsivaizduoji, brangute, kaip džiaugiuosi, kad mes vėl susitikome! — tarė Hercogienė tvirtai paimdama Alisą už rankos ir vesdamasi ją į šalį.
Alisai buvo labai malonu matyti Hercogienę taip gerai nusiteikusią, ji pamanė, kad, ko gero, tik pipirų paveikta Hercogienė taip siautėjo anąkart virtuvėje.
„Kai aš būsiu Hercogienė,— tarė ji pati sau (nors ir abejodama savo žodžiais),— aš virtuvėje visai nelaikysiu pipirų. Puikiausią sriubą galima išvirti be jų… Manau, kad nuo pipirų žmonės dažniausiai ir būna ūmūs,— Alisa liko labai patenkinta
išaiškinusi naują taisyklę.— Nuo acto žmonės pasidaro surūgę… nuo ramunėlių jie būna kartūs, o… o nuo saldainių ir kitų švelnių saldumynų vaikai darosi švelnūs. Labai norėčiau, kad suaugusieji tatai žinotų. Tada jie gal taip nešykštėtų saldainių…”
Taip mąstydama, ji buvo visai užmiršusi Hercogienę ir krūptelėjo išgirdusi jos balsą prie pat ausies:
— Tu kažką galvoji, meilute, ir todėl neatsakai į klausimus. Negaliu dabar pasakyti, koks čia tiktų moralas, bet netrukus prisiminsiu.
— O gal šiuo klausimu nėra jokio,— išdrįso pasakyti Alisa.
— Ką tu, vaikuti! — tarė Hercogienė.— Kiekvienas dalykas turi savo moralą, reikia tiktai mokėti jį atrasti.
Kalbėdama ji dar labiau prisiglaudė prie Alisos. Mergaitei nelabai patiko, kad ji taip glaudžiasi. Visų pirma Hercogienė
73
buvo labai bjauri. Antra — kaip tyčia tokio ūgio, kad galėjo ant Alisos peties padėti savo smakrą, o smakro būta nepaprastai smailaus. Tačiau Alisa nenorėjo pasirodyti nemandagi ir kentė kiek galėdama.
— Žaidimas, berods, darosi įdomesnis,— tarė ji norėdama pratęsti pokalbį.
— Tas tiesa,— atsakė Hercogienė,— o čia tinka toks moralas: „Meilės burtai viską gali…”
— Bet kiti sako,— sumurmėjo Alisa.— „Kieno galia, to ir valia”.
— Taip, tikrai! Tai visiškai tas pats,— tarė Hercogienė ir pridūrė dar skaudžiau įremdama savo smailųjį smakrelį Alisai į petį: — o moralas čia toks: „Kas protingas, tas ir galingas”.
„Na ir moralų mėgėja,” — pamanė Alisa.
— Turbūt stebiesi, kodėl aš tavęs neapsikabinau? — tarė kiek patylėjusi Hercogienė.— Bet, matai, aš abejoju, ar nepiktas tavo flamingas. Gal pabandyti?
— Jis gali įkirsti,— atsakė Alisa, kuri anaiptol netroško tokio išbandymo.
— Tikra tiesa,— tarė Hercogienė,— flamingai ir garstyčios vieno lizdo paukščiai — abu skaudžiai kerta. Ir štai koks čia tinka moralas: „Toks tokį pažino — alaus gerti pavadino”.
— Bet garstyčios ne paukštis,— pasakė Alisa.
— Visai teisingai,— tarė Hercogienė.— Kaip taikliai tu viską pastebi!
— Man rodos, kad tai mineralas,— pridūrė Alisa.
— Aišku, kad mineralas,— sutiko Hercogienė, kuri, matyt, buvo pasiruošusi pritarti viskam, ką tiktai Alisa pasakys.— Čia netoliese yra didelės garstyčių kasyklos. Ten jas kasa. O moralas čia toks tinka: „Giliau kasi, daugiau rasi”.
— O, jau žinau! — sušuko Alisa visai nesiklausydama, ką jai sako Hercogienė.— Garstyčios yra daržovės. Nepanašios į daržoves, bet daržovės.
— Visai sutinku,— tarė Hercogienė,— ir štai tau moralas: „Būk tokia, kokia nori atrodyti”, arba, jei reikia, galiu išaiškinti paprasčiau: „Niekuomet nesistenk būti kitokia, negu gali atrodyti kitiems, nes kad ir kokia būtum ar galėtum būti buvusi, vis tiek nebūsi buvusi kitokia, nei visiems kitiems atrodys tave buvus”.
— Gal geriau susigaudyčiau,— mandagiai tarė Alisa,—
74
jeigu užrašytumėte ant popierėlio, nes aš ne viską suprantu, ką jūs kalbate.
— Tai vieni niekai palyginus su tuo, ką galėčiau pasakyti, jeigu norėčiau,— linksmai atsakė Hercogienė.
— Prašom nesivarginti ir nesakyti daugiau, negu pasakėte,— tarė Alisa.
— O! Nekalbėk apie vargą! — tarė Hercogienė.— Visa, ką pasakiau, aš tau įteikiu kaip dovaną.
„Pigi dovana! — pamanė Alisa.— Džiaugiuosi, kad niekas neduoda tokių dovanų per gimimo dieną!” — Bet garsiai pasakyti neišdrįso.
— Ir vėl susimąstei? — paklausė Hercogienė dar skaudžiau spustelėdama savo smailiuoju smakreliu.
— Manau, kad turiu teisę galvoti,— griežtai atkirto Alisa, kuriai tos kalbos jau pradėjo įkyrėti.
— Tokią pat teisę,— tarė Hercogienė,— kaip paršas skraidyti. Ir iš to mor…
Staiga, didžiausiam Alisos nustebimui, Hercogienė nutilo nespėjusi ištarti net savo mėgiamo žodžio „moralas”, o ranka, kuria ji buvo įsikibusi į Alisą, pradėjo drebėti. Alisa pakėlė akis ir išvydo Karalienę, kuri pajuodusi iš pykčio stovėjo prieš jas sukryžiavusi ant krūtinės rankas.
— Gražus oras, Jūsų Didenybe! — prabilo tyliai, drebančiu balsu Hercogienė.
— Paskutinį kartą įspėju,— trypdama iš pykčio suriko Karalienė.— Arba nešdinkis iš čia, arba tavo galva nulėks! Ir bematant. Rinkis!
Hercogienė tuoj pat pasirinko ir dingo iš akių.
— Grįžtam žaisti,— kreipėsi Karalienė į Alisą; šioji buvo taip nusigandusi, kad negalėjo ištarti nė žodžio ir tyliai nusekė paskui Karalienę į kroketo aikštelę.
Kiti svečiai pasinaudodami Karalienės nebuvimu ilsėjosi pavėsyje. Vos ją pamatę, visi paknopstomis nubėgo į aikštelę, o Karalienė pareiškė, kad dar valandėlė, ir jie būtų užmokėję savo gyvybėmis.
Žaisdama Karalienė be paliovos kivirčijosi su kitais žaidėjais ir šūkavo: „Nukirsti jam galvą!” arba: „Nukirsti jai galvą!”
Pasmerktuosius areštuodavo kareiviai, kuriems daugiau nebereikėdavo būti vartais. Tad maždaug po pusvalandžio ne-
75
beliko nė vienų vartų, o visi žaidėjai, išskyrus Karalių, Karalienę ir Alisą, buvo suimti ir pasmerkti mirti.
Tada Karalienė visai nusikamavusi liovėsi žaisti ir paklausė Alisos:
— Ar esi mačiusi Netikrą Vėžlį?
— Nesu,— atsakė Alisa.— Aš nežinau net, kas tas Netikras Vėžlys.
— Tai toks gyvūnas, iš kurio verdama vėžlių sriuba,— paaiškino Karalienė.
— Nesu mačiusi nė girdėjusi tokio vėžlio.
— Na tai eikš,— tarė Karalienė,— jis tau papasakos savo istoriją.
Nueidama su Karaliene, Alisa išgirdo, kaip Karalius tyliai tarė visai draugijai:
— Bausmė visiems atleidžiama.
„Oi kaip gerai!” — pamanė Alisa, mat jai buvo labai nesmagu, kad Karalienė tiek daug gyvybių pasmerkė mirčiai.
Netrukus jos priėjo Grifą, kuris knarkė šildydamasis prieš saulę. (Jeigu jūs nežinote, kaip atrodo Grifas, pažvelkite į paveikslėlį.)
— Kelkis, tinginy! — kreipėsi Karalienė į Grifą.— Nuvesk šią jauną ledi pasižiūrėti Netikro Vėžlio ir pasiklausyti jo pasakojimo. Man reikia grįžti patikrinti, kaip bus vykdomos mano paskirtos mirties bausmės,— ir nuėjo palikdama Alisą vieną su Grifu. Alisai labai nepatiko to padaro išvaizda, bet ji pagalvojo, kad pasilikti su baidykle nebus pavojingiau, negu sekti paskui žiauriąją Karalienę. Ji laukė, kas bus toliau.
Grifas atsisėdo ir patrynė užmiegotas akis. Nulydėjo žvilgsniu Karalienę, kol ši dingo iš akių, o paskui ėmė kikenti.
— Juokdarė! — tarė Grifas lyg ir sau, lyg ir Alisai.
— Kas juokdarė? — paklausė Alisa.
— Kas gi — ji,— atsakė Grifas.— Tai jos paistymai. Ji dar niekados ir niekam nenukirto galvos, jeigu nori žinoti. Eik šen!
„Čia visi tik ir sako: „Eik šen!”, „Eik ten!”,— pamanė Alisa sekdama paskui Grifą.— Kaip aš gyva, man niekas niekados nėra taip įsakinėjęs, niekados!”
Dar truputį pakeliavę, jie iš tolo pamatė Netikrą Vėžlį, kuris sėdėjo vienišas ir liūdnas ant nedidelės uolos iškyšulio. Priėjus arčiau Alisa išgirdo Netikrą Vėžlį dūsaujant, tarsi jį būtų slėgęs didžiausias sielvartas. Alisai jo labai pagailo.
— Ko jis toks nusiminęs? — paklausė ji Grifo, ir šis atsakė beveik tais pačiais žodžiais kaip ir pirma:
— Tai vis jo paistymai: jam visiškai nėra ko būti nusiminusiam. Eik šen!
Alisa su Grifu priėjo artyn, o Netikras Vėžlys pasižiūrėjo į juos didelėmis, pilnomis ašarų akimis, bet netarė nė žodžio.
— Štai jauna ledi,— pristatė Grifas.— Ji norėtų pasiklausyti tavo pasakojimo.
— Aš jai papasakosiu,— tarė Netikras Vėžlys dusliu nuobodžiu balsu.— Sėskitės abu ir nieko nekalbėkite, kol aš baigsiu.
Jiedu susėdo, ir valandėlę visi tylėjo.
„Neįsivaizduoju, kaip jis gali kada nors užbaigti nė nepradėjęs,” — pamanė Alisa, bet laukė kantriai.
— Kadaise,— pagaliau ištarė Netikras Vėžlys sunkiai atsidusdamas,— aš buvau tikras Vėžlys.
Po šių žodžių įsiviešpatavo tyla, tiktai retkarčiais atsi-krenkšdavo Grifas — „hrrkrrr”, o Netikras Vėžlys vis nesiliovė graudžiai kūkčiojęs. Alisa jau buvo bepakylanti ir besakanti: „Dėkoju jums, sere, už įdomų pasakojimą”, bet susilaikė pamaniusi, kad turi dar kas nors būti, ir liko sėdėti netardama nė žodžio.
— Kai mes buvome maži,— pagaliau vėl prabilo Netikras
77
76
Vėžlys šiek tiek aprimęs, bet vis dar protarpiais sukūkčioda-mas,— lankėme jūros mokyklą. Ten mus mokė toks senas vėžlys, kurį mes pravardžiuodavome Vėžliu Moku.
— Kodėl Vėžliu Moku, argi jis nebuvo vėžlys?
— Pravardžiuodavome Vėžliu Moku, nes jis mus mokė,— piktai atsakė Netikras Vėžlys.— Iš tiesų, kaip tu nieko nesupranti.
— Gėdą turėtum klausinėti tokių paprastų dalykų,— pridūrė Grifas.
Po to Grifas ir Netikras Vėžlys valandėlę sėdėjo tylėdami ir žiūrėdami į vargšę Alisą, kuri taip susigėdo, kad neturėjo kur akių dėti. Pagaliau Grifas kreipėsi į Netikrą Vėžlį:
— Pasakok, drauguži! Negalima visą dieną gaišti. Ir Netikras Vėžlys vėl prabilo:
— Taigi, lankėme mokyklą jūroje, nors tu ir netiki…
— Kada sakiau, kad netikiu?! — nutraukė jį Alisa.
— Sakei! — atkirto Netikras Vėžlys.
— Prikąsk liežuvį! — sušuko Grifas Alisai nespėjus vėl prasižioti. Netikras Vėžlys pasakojo:
— Mus puikiai mokė. Iš tiesų… Mokyklą lankėme kasdien.
— Aš taip pat kasdien einu į mokyklą,— įterpė Alisa.— Nėra čia kuo didžiuotis.
— Ir neprivalomų dalykų moko? — paklausė truputį sunerimęs Netikras Vėžlys.
— Taip,— atsakė Alisa.— Papildomai mokomės prancūzų kalbos ir muzikos.
— O prausimosi?
— Žinoma, kad ne! — atsakė Alisa pasipiktinusi.
— Štai kaip! Vadinasi, jūsų mokykla nėra pati geriausioji,— tarė Netikras Vėžlys lengviau atsidusdamas. — O mūsų mokyklos tvarkaraštyje apačioje buvo prirašyti neprivalomi dalykai: prancūzų kalba, muzika ir prausimosi pamokos.
— O kuriems galams jums tokie dalykai gyvenant jūrų dugne? — paklausė Alisa.
— Aš tų dalykų negalėjau mokytis,— atsakė Netikras Vėžlys atsidusdamas.— Lankiau tik privalomas pamokas.
— Na kokios tos pamokos? — nesiliovė Alisa.
— Žinoma, visų pirma — skaidymo ir raškymo. („Skaitymo ir rašymo”,— pamanė Alisa.) Be to, įvairių arit
78
metikos veiksmų — padėties, atminties, daugybės irdailybės.
— Pirmą kartą girdžiu apie „dailybę”,— įsidrąsinusi tarė Alisa.— Kas tai būtų?
Grifas nustebęs skėstelėjo abiem priešakinėm letenom.
— Pirmą kartą girdi apie dailinimą! — sušuko jis.— O kas yra bjaurinimas, turbūt žinai?
— Taip,— atsakė abejodama Alisa.— Tai yra ką nors gadinti, darkyti.
— Na gerai,— nenusileido Grifas,— jeigu nežinai, ką reiškia dailinimas, vadinasi, tu neišmanėlė.
Alisa neišdrįso daugiau klausinėti ir kreipėsi į Netikrą Vėžlį:
— O dar ko mokeis mokykloje?
— Dar mokiaus isterijos,— atsakė Netikras Vėžlys skaičiuodamas dalykus ant kojų pirštų,— isterijos, senosios ir naujosios, su jūrų grafija. Taip pat mokiausi braidybos. Braidybą dėstė toks senas ungurys, kurio pamokos būdavo kartą per savaitę. Jis dėstė mums braidybą, kūno kaltūną ir žeidimus.
– Kas tai galėtų būti? — paklausė Alisa.
— Nagi aš pats negalėsiu tau parodyti,— atsakė Netikras Vėžlys.— Esu per daug nerangus. O Grifas niekados nesimokė viso šito.
— Nebuvo laiko tokiems dalykams,— tarė Grifas.— Bet aš mokiausi klasikinėje gimnazijoje. O dėstė mums senas Krabas.
— Man pas jį neteko mokytis,— atsiduso Netikras Vėžlys. — Sako, kad jis dėstė lenktynes ir greitį. („Lotynų ir graikų”,— sumojo Alisa).
— Taip, taip, dėstė, dėstė,— pridūrė Grifas giliai atsidusdamas.
Abu užsidengė letenomis veidus.
— O po kiek valandų jūs mokydavotės kasdien? — paklausė Alisa skubėdama keisti temą.
— Dešimt valandų pirmą dieną,— atsakė Netikras Vėžlys,— devynias antrą ir taip toliau.
— Tai keista programa! — sušuko Alisa.
— Matai, ten mokėsi mažieji,— paaiškino Grifas,— tai ir pamokų kasdien mažėjo.
Nieko panašaus Alisa nebuvo girdėjusi, tad valandėlę pagalvojo ir tarė:
— Tuomet vienuoliktąją dieną turėdavo prasidėti atostogos.
— Taip iš tikrųjų ir būdavo,— patvirtino Netikras Vėžlys.
— O ką jūs veikdavote dvyliktą dieną? — nesiliovė klausinėjusi Alisa.
— Na, bet užteks apie pamokas! — ryžtingai nukirto Grifas. — Dabar papasakok jai ką nors apie žaidimus.
Šaltinis: 9 SKYRIUS NETIKRO VĖŽLIO PASAKOJIMAS – Alisa Stebuklų Šalyje