5 SKYRIUS. VIKŠRAS PAMOKO ALISĄ – Alisa Stebuklų Šalyje

Vikšras ir Alisa kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą tylėdami. Pagaliau jis išsitraukė iš dantų kaljaną ir kreipėsi į Alisą tingiu, mieguistu balsu.

— Kas tu esi? — paklausė Vikšras.

Taip užkalbinta Alisa pasijuto nedrąsiai ir atsakė dreban­čia širdimi:

— Aš… aš, gerbiamasis, nė nežinau tikrai, kas dabar esu… žinau tik, kas aš buvau, kai šiandien rytą atsikėliau, bet, man rodos, po to esu daug kartų pasikeitusi.

— Ką tu čia paistai? — tarė Vikšras griežtai.— Paaiškink, kas esi!

— Bijau, sere, kad negalėsiu paaiškinti, kas aš,— tarė Ali­sa,— nes, kaip matote, aš nesu aš.

— Nieko nematau,— atkirto Vikšras.

— Visa bėda, kad aš nieko daugiau negalėsiu paaiškinti,— mandagiai pakartojo Alisa,— nes, tiesą sakant, pati nesuprantu, nuo ko pradėti. Kai per dieną tiek daug kartų keičiasi žmogaus ūgis, stačiai neįmanoma susigaudyti.

— Nieko panašaus,— tarė Vikšras.

— Turbūt tamsta iki šiol to nepatyrėte,— tęsė Alisa,— bet jeigu tamsta jau būtumėte pavirtęs lėliuke — kaip žinote, po keleto dienų tai atsitiks — ir po to pavirstumėte peteliške, ma­nau, keistai pasijustumėte, ar ne?

— Nė kiek! — atkirto Vikšras.

— Na taip, gal tamstos prigimtis kita,— sutiko Alisa.— Šiaip ar taip, aš jaučiuosi labai prastai.

— Tu! — paniekinamai tarė jai Vikšras.— Tai kas gi tu tokia?

Ir vėl viskas iš naujo. Alisa, truputį pyktelėjusi dėl tokių trumpų Vikšro pastabų, nusigrįžo ir išdidžiai tarė:

— Manau, kad tamsta turėtum pirma pasisakyti, kas toks

esi.

— Kodėl? — paklausė Vikšras.

Ir vėl toks keistas klausimas. Nesumesdama, kaip geriau atsikirsti, ir matydama, kad Vikšras nekaip nusiteikęs, Alisa nutarė pasišalinti.

— Grįžk! — sušuko Vikšris.— Aš pasakysiu tau svarbų dalyką!

Tai buvo, žinoma, daug žadantis kvietimas: Alisa pasuko atgal.

— Nesikarščiuok,— tarė Vikšras.

— Tai viskas? — paklausė Alisa vos suvaldydama pyktį.

— Ne,— atšovė Vikšras.

Alisai neliko nieko kito, kaip dar palaukti: o gal kartais Vikšras pasakys ką nors įdomaus. Valandėlę jis tylėdamas papsė­jo kaljaną, kol pagaliau skėstelėjo rankomis, vėl išsitraukė kan­diklį iš burnos ir paklausė:

— Tu sakai, kad tu kažkuo pavirtai?

— Deja, manau, kad pavirtau, sere,— tarė Alisa.— Nieko

38

negaliu atsiminti* ką anksčiau žinojau… o mano ūgis keičiasi kas dešimt minučių.

— Ko negali atsiminti? — paklausė Vikšras.

— Nagi norėjau padeklamuoti „Darbščiąją bitutę”, o viskas išėjo ne taip,— liūdnai atsakė Alisa.

— Padeklamuok „Tėveli brangus”,— tarė Vikšras. Alisa sukryžiavo ant krūtinės rankas ir pradėjo:

— Tėveli brangus, jau tu pasenai,— Žiūrėk, ir pakaušis jau plinka,

O vis ant galvos stoviniuoji kvailai, Sakyk, ar senatvėj tas tinka?

— Aš jaunas maniau,— tarė tėvas tada,— Kad tas gali protui pakenkti,

Dabar jau žinau, kad manoji galva Kaip puodas tuščia,— nėr ko vengti!

39

— Daug metų turi ir labai nutukai,— Vėl kreipės į tėvą jaunuolis,—

O kūliais vartaisi dar vis nejuokais. Kaip sekas daryt tokius šuolius?

— Mankštintis, kai jaunas buvau, įpratau Ir tepalą puikų vartoti,—

Taip tėvas kalbėjo.— Ir tau aš, sūnau, Galiu buteliuką parduoti.

— Žinau, tėve, žmonės seni kaip ir tu Perdien tik košelėmis minta,—

Tu žąsį su galva ir kaulais kartu Sukramtai, su svogūnais troškintą,

— Kol jaunas buvau, kad žinotum sūnau, Su žmona bariaus dieną naktį,

Tada savo žiaunas taip išmankštinau, Kad dar šimtui metą užtektų.

40

— Tu senas labai, bet vis toks žvalus. Net ungurį stačią ant nosies Panešti gali. Ak, tėveli brangus,

Ar ilgai dar tu šitaip kvailiosi?

— Tris klausimus tau aš, sūnau, atsakiau. Užteks jau, gana, įkyrėjai,—

Tarė tėvas piktai.— O jei ne, tai tuojau Taip skelsiu, kad lėksi kaip vėjas.

— Ne taip padeklamavai,— tarė Vikšras.

— Ir man atrodo, kad nelabai gerai,— nedrąsiai pritarė Alisa.— Kai kuriuos žodžius sukeičiau.

— Negerai nuo pradžios iki galo,— pabrėžė Vikšras, ir kurį laiką abu tylėjo.

Pirmas prabilo Vikšras.

— Kokio ūgio tu norėtum būti? — paklausė jis.

— O, ūgis man ne taip svarbu,— skubiai pradėjo aiškinti Alisa.— Matai, tamsta, aš tiktai nenorėčiau taip dažnai kaita-liotis.

41

— Nieko nematau,— atkirto Vikšras.

Alisa patylėjo. Kaip gyva, ji dar niekad nebuvo sutikusi tokio priešginos ir jautė, kad gali nesusitvardyti.

— O dabar ar tu patenkinta savo ūgiu? — paklausė Vikš­ras.

—■ Nagi norėčiau būti truputį didesnė, sere, jeigu tamsta nieko prieš,— tarė Alisa.— Trys coliai — tai labai netikęs ūgis.

— Tai pats geriausias ūgis, sakau tau,— piktai atsakė Vikš­ras pasistiebdamas kiek išgali (tikrai, jis buvo trijų colių aukš­čio).

— Bet aš nepratusi tokia būti! — maldavo verkšlendama Alisa. „Kaip greitai tie padarai įsižeidžia!” — pamanė ji sau viena.

— Ateis laikas, ir priprasi,— tarė Vikšras įsikąsdamas kaljaną ir pradėdamas vėl traukti dūmą.

Alisa kantriai laukė, kol Vikšras vėl panorės kalbėti. Po keleto minučių jis išsitraukė kaljaną iš dantų, nusižiovavo po­rą kartų, pasirąžė. Paskui nulipo nuo grybo ir nurėpliojo į žo­les pakeliui aiškindamas:

42

— Iš vienos pusės atsikandus augsi, iš kitos — mažėsi. „Ko atsikąsti iš vienos ir ko iš kitos pusės?” — pagalvojo

sau Alisa.

— Grybo,— atsakė Vikšras, tarsi būtų išgirdęs Alisos klau­simą. Netrukus jis dingo iš akių.

Alisa likusi viena rūpestingai apžiūrėjo grybą norėdama išsiaiškinti, kur jo viena pusė, kur kita. Bet kadangi arbatos grybas bu­vo visai apskritas, ji nusprendė, kad klausimas tikrai labai keb­lus. Pagaliau išskėtusi abi rankas apkabino grybo kepurę ir atsilaužė po gabaliuką iš abiejų šonų.

— Kuris dabar kuris? — paklausė ji pati savęs ir norėdama išbandyti, kas išeis, krimstelėjo to, kurį laikė dešinėje rankoje. Staiga ji skaudžiai susitrenkė pasmakrę, kuri įsirėmė į pėdas.

Toks staigus pasikeitimas Alisą išgąsdino nejuokais, bet ji suprato, kad dabar nevalia gaišti, nes vis dar smarkiai trau­kėsi į krūvą. Tuojau pamėgino atsikąsti iš kito gabalo. Bet jos smakras taip kietai prisispaudė prie pėdų, kad beveik neįmanoma buvo prasižioti. Pagaliau jai šiaip taip pavyko praryti kąsnelį to gabalo, kurį laikė kairėje rankoje.

— Puiku! Pagaliau galiu pajudinti galvą! — nudžiugusi sušuko Alisa, bet džiaugsmas netrukus pavirto išgąsčiu, kai mer­gaitė pajuto, kad kažkur dingo jos pečiai. Žvelgdama žemyn, ji matė tiktai be galo ilgą kaklą, kuris kaip koks stiebas buvo iškilęs virš apačioje žaliuojančių lapų jūros.

— Kas ten taip žaliuoja? — tarė Alisa.— O kurgi dingo mano pečiai? O, mano vargšės rankelės, kaip aš norėčiau jus pamatyti… — Ir ji pakėlė rankas aukštyn, bet vis tiek nieko nepamatė, tik apačioje truputį sukrutėjo lapai.

Įsitikinusi, kad nepasiseks pakelti rankų prie galvos, Alisa pamėgino palenkti prie jų galvą ir labai nudžiugo patyrusi, kad jos kaklas laisvai lankstosi į visas puses kaip gyvatė. Jai pavyko suriesti kaklą į gražų lanką ir ji pradėjo kaišioti gal­vą tarp lapų, kurie, pasirodo, buvo ne kas kita, kaip medžių, po kuriais ji neseniai vaikščiojo, viršūnės. Bet staiga pasigirdo čaižus klyksmas, ir Alisa skubiai pasuko galvą į tą pusę: dide­lė Balandė atsitrenkė į jos veidą ir ėmė daužyti sparnais.

— Gyvatė! — klykė Balandė.

— Aš ne gyvatė! — sušuko pasipiktinusi Alisa.— Palik mane ramybėje!

/

43

— Gyvatė! Sakau, kad gyvatė! — kartojo Balandė jau kiek ramesniu balsu ir pridūrė verkšlendama: — Ko tik aš neiš-bandžiau, ir viskas veltui!

— Nieko nesuprantu, apie ką tu kalbi,— tarė Alisa.

— Bandžiau po medžių šaknimis, mėginau skardžiuose, gyvatvorėse,— tęsė Balandė nekreipdama dėmesio į Alisos žodžius,— ir vis tos gyvatės! Niekur nuo jų neišsigelbėsi.

Alisa nieko nesusigaudė, bet pamanė, kad nėra prasmės ko nors klausti, kol Balandė nenustos aimanuoti.

— Negana, kad privargsti perėdama,— skundėsi Balandė,— o čia dar reikia dieną naktį saugoti nuo gyvačių. Štai jau trys savaitės nesumerkiu akių.

— Man labai gaila, kad tave išgąsdinau,— tarė Alisa pradėdama suprasti, apie ką kalba Balandė.

— Štai kad ir dabar, pasirinkau aukščiausią medį visame miške,— vis garsiau klykė Balandė.— Jau maniau, kad būsiu rami, o čia kaip iš dangaus nukrito į lizdą! Oi, tos gyvatės!

— Bet aš ne gyvatė, sakau tau! — tarė Alisa.— Aš esu… aš esu…

— Na gerai. Tai kas gi tu esi? — paklausė Balandė.— Būk rami, manęs neapgausi.

— Aš… aš esu maža mergaitė,— abejodama atsakė Alisa, nes prisiminė, kiek kartų ji šiandien buvo pasikeitusi.

— Na ir pasakė! — sušuko pasipiktinusi Balandė.— Ma­čiau aš mažų mergaičių tiek ir tiek, bet nė vienos su tokiu ilgu kaklu! Ne, nepatikėsiu! Tu esi gyvatė, ir nėra ko čia išsisuki­nėti. Gal dar pradėsi įtikinėti mane, kad nepažįsti kiaušinių skonio?

— Kiaušinių skonį tai pažįstu,— nesiginčijo Alisa, kuri iš prigimties buvo tiesaus būdo,— bet tu turėtum žinoti, kad mažos mergaitės lygiai taip pat mėgsta kiaušinius kaip ir gyva­tės.

— Netikiu,— tarė Balandė.— O jeigu iš tikrųjų mėgsta, vadinasi, jos yra iš gyvačių giminės. Štai ir viskas.

Šie žodžiai Alisai buvo tokie netikėti, kad ji keletą minučių patylėjo, o Balandė tuo pasinaudodama pridūrė:

— Kiaušinių ieškai, žinau, žinau. Ir koks man skirtumas, ar tu mergaitė, ar gyvatė?

— Bet užtat man didelis skirtumas,— skubiai atkirto Ali­sa.— Šiaip ar taip, aš kiaušinių neieškau. O jei ir ieškočiau,

44

tai taviškių vis tiek neimsiu: nemėgstu žalių.

— Na tai nešdinkis! — rūsčiai tarė Balandė vėl atsitūpd į savo lizdą.

Alisa pradėjo vargais negalais leisti galvą žemyn, nes kak­las nuolat kliuvo už šakų, ir ji kaskart turėdavo sustoti jį išnar­plioti. Netrukus ji prisiminė, kad tebelaiko rankose grybo gabalėlius ir griebėsi darbo pirma atsikąsdama iš vienos rankos, paskui iš kitos ir nuo to tai didėdama, tai mažėdama, kol pa­galiau susigrąžino savo įprastą ūgį.

Per tiek laiko atpratusi nuo savo normalaus dydžio, Alisa pradžioje pasijuto truputį nejaukiai. Bet netrukus ji apsiprato ir ėmė kaip paprastai šnekučiuotis pati su savimi:

— Ką gi, pusę savo plano būsiu įvykdžiusi! Kokie keisti buvo lie visi pasikeitimai! Taip visą laiką ir nežinai žmogus, kas iš ta­vęs po minutės pasidarys. Na, bet dabar aš esu’tokio didumo, kaip reikia. Dabar svarbiausia patekti į tą puikųjį sodą, bet kaip tatai padaryti, niekaip neišmanau.

Taip šnekučiuodama ji staiga atsidūrė aikštelėje, kurios vidury stovėjo maždaug keturių pėdų aukščio namelis.

„Kad ir kas ten gyventų,— pagalvojo Alisa,— man tokiai didelei nėra ko lįsti į vidų. Dar, ko gero, išgąsdinsiu taip, kad išsikraustys iš proto!”

Tuomet ji pradėjo graužti tą gabalėlį, kurį laikė dešinėje rankoje, ir neišdrįso prisiartinti prie namelio, kol nesumažėjo iki devynių colių.

Šaltinis: 5 SKYRIUS. VIKŠRAS PAMOKO ALISĄ – Alisa Stebuklų Šalyje