► Pomidorų istorija

Pomidorai kartu yra ir sena, ir pakankamai nauja daržovė. Laukiniai pomidorai dar ir dabar auga Andų kalnų papėdėje Pietų Amerikoje. Prieš 1000 metų ar seniau pomidorai po truputį plito į šiaurę, Meksikoje žmonės juos pradėjo vartoti kaip maistą ir vėliau pradėjo atrinkinėti geresnius augalus sėklai. Nuo to laiko išlikę ir pastaruoju metu dar populiarūs smulkiavaisiai vyšnios formos pomidorai.

Iš šio augalo pavadinimo Meksikos pirminių gyventojų actekų kalboje tomatl arba xitotomate kilęs žodis tomdti, kuriuo pomidorai vadinami latvių kalboje.

Prasidėjus didžiųjų geografinių atradimų erai, XVI a. viduryje pomidorai pateko į Europą. Pradžioje juos augino kaip egzotinius augalus Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje. Pirmasis pomidorus aprašė italų gydytojas ir botanikas Matioli 1554 metais, pavadinęs jų vaisių auksiniu oboliu – pomo d’oro. Prancūzai pomidorus vadino meilės oboliais – pomme d’amour. Maistui pomidorus pradėjo vartoti italai, po to prancūzai. Pirma kartą kaip daržovės pomidorai paminėti prancūzų firmos “Vilmorin” 1778 metų sėklų kataloge. Tarp kitko, į Siaurės Ameriką pomidorai pateko tik praėjusio amžiaus viduryje iš Europos kartu su atsikėlėliais.

Latvijoje pirmieji pomidorai pasirodė tik XIX a. pabaigoje, tačiau jau 1923 metais R Dinduonis aprašė 9 pomidorų veisles. Amžiaus pradžioje didelį pomidorų propagavimo darbą atliko Buldurų daržininkystės mokykla. 1935 metais, statistikos duomenimis, pomidorai buvo auginami 478 ha plote, daugiausia Rygos, Jelgavos ir Daugpilio apylinkėse. 1939 metais R M. Jurkovskio sėklų kataloge jau buvo 19 pomidorų veislių.

Pokario metais pomidorų lauke buvo auginama mažiau, tačiau sparčiai plėtėsi jų plotai šiltnamiuose, kur derlingumas didesnis ir mažiau priklausomas nuo atitinkamų metų oro sąlygų.

Šaltinis: Pomidorų istorija