► IŠSAUGOKIME SAVO SIELAS AMŽINAJAM GYVENIMUI

Jėzus, vaikščiodamas po Palestinos žemę, mokė žmones. Jo pamokymai buvo įvairūs, tačiau visada Jis ragino daryti atgailą, mylėti Dievą ir savo artimą, nedaryfj to, ko nenori kad tau darytų, atleisti už padarytas skriaudas.
Šiandien pamąstykime apie vienais Kristaus pamokymų – SAUGOKITE SAVO SIELAS AMŽINAJAM GYVENIMUI!

Mes daug ką mokam saugoti. Labai stropiai saugome savo pinigus, mašinas namus, baldus. Mokam saugoti ir save, savo sveikatą-jei tik kas, tuoj kreipiamės į gydytoją, perkam ir vartojam vaistus. Kai gresia pavojus sveikatai, mes atsisakome įvairių negerų polinkių. Žodžiu, saugojam savo gyvybę.
Tačiau buvo ir bus žmonių, kurie, nors ir brangindami savo gyvybę, tačiau paaukoja jąuž kitus. Štai lenkas kunigas Maksimilijonas Kolbė, 1941 metais buvo nacių areštuotas ir uždarytas Aušvico koncentracijos stovykloje. Kartais jos pabėgo kalinys. Stovyklos viršininkas, kaip bausmę už pabėgusįjį, pasmerkė dešimt atsitiktinai parinktų kalinių, mirti badu. Vienas iš pasmerktųjų buvo keturių vaikų tėvas. Pamatęs jį verkiant iš nevilties, kunigas Kolbė paprašė leisti jam mirti pasmerktojo vietoje.

1982 metais Popiežius Jonas Paulius U paskelbė kunigą Maksimilijoną Kolbę kankiniu ir šventuoju. Šv. Petro bazilikoje Romoje, iškilmėse dalyvavo ir tas žmogus, už kurį Kolbė paaukojo savo gyvybę. Jam tada buvo 80 metų.
Kartu kalėję, prisimindami tą kilnų kunigą pasakojo, kad jis visada labiau rūpinosi kitais badaujančiais, negu savimi, dažnai atiduodamas savo maisto davinį tiems, kurie, jo manymu, labiau jautė alkį. Rūpindamasis kitų kančia, jis užmiršdavo savo kančią. Kun. Kolbė kitus mylėjo labiau už save. Pagaliau jis atidavė savo gyvybę, kad kitas galėtų gyventi. “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti”, sakė Kristus.

Mūsų laikais taip pat būna tokių atvejų. Nuteisus kunigą Svarinską, dešimt žmonių pasisiūlė už jį kalėti, kad tik jis būtų paleistas. Būna tokių atvejų, kai žmogus šoka į vandenį, norėdamas išgelbėti dažnai net nepažįstamą skęstantįjį. Tuomet jis visai negalvoja nei apie save, nei apie savo sveikatą ar net gyvybę. Gal kai kas pagalvos, kad Jėzus įsakė saugoti savo gyvybę ir mes negalime rizikuoti. Tegu kiti, kad ir žūva, tegu kiti skęsta, ar dega, aš galiu tik pažiūrėti, bet negaliu statyti pavojun saVo gyvybės.

Kas taip galvoja, tas nesupranta Jėzaus žodžių. Kristus liepė saugoti savo gyvybę amžinajam gyvenimui. Tai nereiškia, kad žmogus gali kenkti savo sveikatai, ar net, užėjus norui, nusižudyti. Saugoti save reikia, tačiau daug garbingiau yra pasiaukoti dėl kitų.

Kristaus žodžiai yra giliai prasmingi. Jeigu žmogus gali pasiaukoti už kitą žmogų, ar net mirti už jį, tai tuo labiau žmogus turi pasiaukoti Dievui. Prisiminkime pirmųjų amžių krikščionis, kai jie drąsiai mirdavo už Kristų. Čia ir yra tikroji Jėzaus žodžių prasmė – išsaugoti savo gyvybę amžinajam gyvenimui. Tie žodžiai skatina visada būti pasiruošusiems susitikti su Kristumi. Tai prisiminti ypač aktualu šiuo, Gavėnios metu, kai žmogaus vargai ir kančios, kažkokiame laipsnyje, lyg ir pasiekia Jėzaus Kančią.

Kai Kristus pradėjo savo viešąją veiklą, žydai tikėjosi išsilaisvinti iš romėnų vergijos. Jie galvojo, kad su Jėzaus pagalba, tai bus galima padaryti. Bet čia jiems teko nusivilti. Kristus atėjo išlaisvinti žmones ne iš romėnų, bet iš nuodėmių vergijos. Tai, kad Jėzus ragino išsaugoti savo gyvybę amžinajam gyvenimui, reiškia, jog reikia daryti atgailą, atsikratyti nuodėmių, viešai išpažinti Kristų, laikytis Dievo įsakymų, mylėti kiekvieną žmogų. Tai reiškia – taisyti savo gyvenimą.

Ar užtektų žmogaus gyvybės išsaugojimui amžinajam gyvenimui vien tik krikšto? Ne! Ar užtektų tik mylėti visus žmones? Ne! Ar užtektų laikytis vien Dievo įsakymų? Ne! Reikia visumos!

Todėl, jeigu saugome savo turtą, jeigu saugome savo gyvybę, juo labiau turime saugoti savo sielas amžinajam gyvenimui.

Šaltinis: IŠSAUGOKIME SAVO SIELAS AMŽINAJAM GYVENIMUI