► Laivų Katastrofos Baltijos jūroje

Su Lietuvos vėliava plaukiojančiame kelte „Lisco Gloria” kilus gaisrui, tik per plauką buvo išvengta tragedijos ir žmonių aukų. Jūreivystės istorijoje užfiksuota dešimtys tūkstančių laivų avarijų ir katastrofų. Baltijos jūra taip pat pasiglemžė daugybę laivų ir gyvybių. Čia įvyko ir didžiausia pasaulio istorijoje laivybos tragedija, pražudžiusi šešiskart daugiau gyvybių nei garsioji „Titaniko” katastrofa.

Nelaimės Lietuvos pakrantėse
Kiek yra laivų, nugrimzdusių į Baltijos bangas, šiandien neatsakys niekas.Ties Lietuvos krantais jūros dugne ilsisi keliolika laivų. Jų likučius retkarčiais išplauna jūros bangos arba pavyksta aptikti povandeninės archeologijos specialistams. Ne visi nelaimės ištikti laivai amžinojo poilsio liko jūroje. Kai kuriuos stichijos nublokštus laivus pavyko nutempti nuo klastingų smėlio seklumų, iškelti į vandens paviršių.

Didžiausia pagal aukų skaičių nelaimė dabartinės Lietuvos pakrantėse įvyko 1803 m. viduržiemį. Ties Klaipėda ant seklumos užplaukė tristiebis burlaivis „Guardian”. Bėdos ištiktą laivą nusipirko klaipėdiškiai pirkliai Šadė ir Šrėderis, nusprendę, kad burlaivį galima išgelbėti ir pargabenti į krantą. Pasamdyti žmonės pradėjo pumpuoti iš triumų vandenį.

Laivą pavyko pakelti nuo dugno, tačiau staiga kilusi audra vėl už-bloškė jį ant gretimos seklumos. Lūžtantys laivo stiebai įlaužė laivo denį. Audra apvertė dvi iš trijų valčių, kuriomis buvo atplaukę gelbėtojai. Ledinis vanduo ir žvarbus vėjas žmonėms paliko nedaug galimybių išsigelbėti. Jūra pasiglemžė net 53 aukas.
Skaudžiausia ekologinė katastrofa Lietuvos pakrantes ištiko 1981 m. lapkričio 21 d., kai graikų įmonei priklausęs, tačiau su Didžiosios Britanijos vėliava plaukiojęs tanklaivis „Globė Assimi” sudužo ties Klaipėdos uosto prieigomis. Kaip vėliau nustatė specialistai, pagrindinė laivo dužimo priežastis buvo ta, kad kapitonas su įgula nebuvo pasiruošę audrai ir neįvykdė uosto dispečerių nurodymo laiku išplaukti į jūrą. Vis stiprėjant vėjui, 170 metrų ilgio tanklaivis atsitrenkė į uosto molą ir perlūžo. Išsiliejo daugiau nei 16 tūkst. tonų mazuto. Jis išsisklaidė uoste, jūroje ir pakrantėje. Uoste išsiliejusio mazuto sluoksnio storis vietomis siekė net 50 centimetrų. Buvo pradėta avarijos padarinių likvidavimo operacija. Maždaug pusė mazuto buvo surinkta ir perdirbta, likęs išsisklaidė vandenyje, susigėrė į smėlį. Paplūdimiuose buvo iškasta ir išvežta į sąvartynus daugiau nei pusė milijono tonų smėlio. Nuostoliai buvo milžiniški – apie 800 mln. dolerių. Kai kurios nuskendusio didžiulio laivo dalys buvo iškeltos, kitos iki šiol riogso jūros dugne 10-12 metrų gylyje.

Nuskendo švedų laivyno flagmanas
Bene pirmoji visą Europą apskriejusi žinia apie laivo žūtį Baltijos jūroje yra 1628 m. įvykusi nelaimė Švedijos sostinės Stokholmo uoste. XVII ir XVIII amžiai -švedų jūreivystės ir didžiausios šios valstybės karinės galios šimtmečiai. Švedai tuomet šeimininkavo Baltijoje, o jų burlaiviai buvo ne tik gerai pastatyti bei ginkluoti, bet ir puošnūs. Laivyno deimantu turėjo tapti didžiulė tristiebė fregata „Vasa”, kurios ilgis siekė 65 metrus, plotis – 20 metrų, o pagrindinis stiebas šovė į viršų net 50 metrų. Laivas turėjo būti grėsmingas švedų ginklas Baltijoje. Jame buvo sumontuoti 65 pabūklai, trimis aukštais sustatyti palei abu laivo bortus. Įgulą sudarė daugiau nei 430 žmonių.

1628 m. rugpjūčio 10 d. tūkstančiai Stokholmo gyventojų atėjo prie krantinės pasižiūrėti, kaip karalius Gustavas II Adolfas išlydės į pirmąjį reisą savo laivyno flagmaną. Nemažai karališkojo dvaro tarnautojų ir turtingų Stokholmo miestiečių pasinaudojo ypatinga karaliaus malone – leidimu vykti į pirmąją neilgą kelionę iki Striomeno karo uosto netoli sostinės.

Liuteronų pastoriui pašventinus laivą,„Vasa” ėmė kelti inkarą. Tūkstančiams žmonių šaukiant „valio!” fregata buvo pradėta buksyruoti nuo krantinės. Netrukus buvo pakelta didžioji dalis burių. Laivas pasuko atviros Baltijos jūros link. Vėliavomis ir kaspinais išpuošta fregata iššovė po dvi salves iš visų savo pabūklų. Galingas griausmas nustelbė minios susižavėjimo šūksnius. Tačiau kai po antrosios salvės dūmai ėmė sklaidytis, krante stovėję žmonės sustingo iš siaubo -jų akyse laivas sviro ant kairiojo borto. Netrukus jis ėmė grimzti. Po minutės iš vandens kyšojo tik stiebai. Jie greitai taip pat dingo bangose. Į vandens paviršių ėmė kilti rakandai, statinės, lentos, išsigelbėti dar bandantys žmonės ir skenduoliai. Nuo kranto laivo paskendimo vietos link skubėjo valtys. Deja, išsigelbėjo tik dalis plaukusiųjų„Vasa”. Net 170 gyvybių laivas nusinešė į dugną. Laivo žūties priežastimi tapo pernelyg žemai įrengti apatinio pabūklų denio liukai. Kai laivas manevruodamas pasviro ant šono, pro ką tik salvę iššovusių patrankų dar neuždarytus liukus vanduo plūstelėjo į laivą. Jis dar labiau pasviro, kai viršutiniuose deniuose sviediniai ėmė riedėti į kairę pusę. Laivas prisipildė vandens ir paskendo. Avarijos priežastis buvo projektavimo klaida.

Dugne-jūrininkų griaučiai

Beveik po pusšimčio metų nuo „Vasos” žūties Baltija pasiglemžė dar vieną Švedijos laivyno flagmaną – „Kroną”. Šį kartą aukų skaičius buvo gerokai didesnis – žuvo net 850 jūrininkų. Šis laivas, vienas didžiausių to meto pasaulyje, buvo ginkluotas net 126 pabūklais.
Mūšio su jungtiniu danų ir olandų laivynu 1676 m. birželio 1 d. metu „Krona” beveik pakartojo „Vasos” likimą – atlikdamas staigų manevrą, jau ne pirmus metus plaukiojęs laivas pasviro ant šono, o pabūklų liukai buvo neuždaryti. Pasakojama, kad tai bandžiusius daryti jūreivius paskutinę akimirką siaubingai išgąsdino iš visų kerčių staiga pasipylusios siaubingai cypiančios žiurkės, tikriausiai nujautusios artėjančią žūtį. Skęsdamas laivas dar ir sprogo – tikriausiai deglas atsitiktinai įkrito į parako saugyklą. Išsigelbėjo vos 42 žmonės, tarp jų – majoras Sparfeltas. Jo išsigelbėjimas laikomas tikru stebuklu – sprogimo bangos išmestas į kone pusšimčio metrų aukštį, karininkas praskriejo virš dviejų priešo laivų ir nukrito į kitą švedų burlaivį beveik nesusižalojęs, nes atsimušė į burę.
1980 m. švedų archeologai aptiko„Kronos” žūties vietą. Baltijos dugne tyrinėtojai išvydo laivo nuolaužas, žmonių skeletus ir rado daugiau nei 17 tūkst. įvairių daiktų.
Didžiausia tragedija laivybos istorijoje
Didžiausia pasaulio istorijoje jūreivystės tragedija taip pat įvyko Baltijoje. 1938 m. pastatytas vokiečių transokeaninis laineris «Wilhelm Gustloff” buvo šalies laivyno pasididžiavimas. Antrojo pasaulinio karo verpetuose šis laivas tapo 6-8 tūkst. (remiantis skirtingais skaičiavimais) žmonių kapu. Baltijoje įvykusi tragedija aukų skaičiumi keturis, o gal net šešis kartus yra didesnė už„Tita-niko” žūtį Atlanto vandenyne.
Laivas „VVilhelm Gustloff” buvo vadinamas nepaskandinamu. Vos prieš septynerius metus iki nelaimės gražuolis 208 metrų ilgio laineris buvo nuleistas į vandenį Hamburge. Pats Adolfas Hitleris dalyvavo iškilmingoje ceremonijoje ir grožėjosi devyniais jo deniais, kur buvo ne tik kajutės, bet ir daugybė kavinių, restoranų, šokių aikštelių, žiemos sodas, teatras ir net bažnyčia. Neužsukdamas papildyti kuro atsargų, laivas be sustojimo galėjo nuplaukti aplink pusę pasaulio – iš Europos į Japoniją.
1945 m. pradžioje laivas plukdė toli gražu ne linksmai nusiteikusią publiką. Iš Gdynės ir Gdansko uostų, prie kurių sparčiai artėjo sovietų kariuomenė, laivas išplukdė į Vokietiją civilius pabėgėlius – vyrus, moteris ir vaikus, taip pat sužeistus bei evakuojamus karius, vokiečių administracijos valdininkus su šeimomis. Kai milžiniškas laivas

išplaukė iš Gdansko, tuomet vadinto Dancigu, uosto, jį apspito maži pilni pabėgėlių laiveliai. Žmonės maldavo priimti juos į laivą, tikėdamiesi išsigelbėti nuo artėjančių sovietų kareivių bei gresiančios žūties audringoje Baltijos jūroje. Daugeliui jų persikėlimas ant„Wilhelm Gustloff” denio tapo mirties nuosprendžiu. 1945 m. sausio 30 d. lainerį torpedavo sovietų povandeninis laivas S-13, vadovaujamas trečiojo rango kapitono Aleksandro Marinesko.
Nuo tos akimirkos, kai trys sovietų torpedos prakirto laivo bortus ir sprogo, atverdamos šaltam jūros vandeniu kelią į „VVilhelm Gustloff” ertmes, kuriose glaudėsi tūkstančiai žmonių, iki visiško laivo panirimo po vandeniu praėjo daugiau nei valanda. Tai rodo, kaip gerai buvo pastatytas laineris, kokie sandarūs buvo jo korpuso blokai. Jeigu į laivą būtų pataikiusi tik viena torpeda, jis tikriausiai būtų nepaskendęs ir nubuksyruotas į artimiausią uostą. Tačiau trys skylės lainerio korpuse laivui buvo pražūtingos. Nakties tamsoje ryškiomis elektros lempų šviesomis švytinčiame laineryje kilo panika -gelbėjimosi valčių buvo gerokai mažiau, nei reikėjo keleiviams išgelbėti. Mirties akivaizdoje toli gražu ne kiekvienas vyras ryžosi aukoti savo gyvybę ir užleisti vietą moteriai ar vaikui.
Švytintis laivas grimzdo į dugną, nusinešdamas tūkstančius gyvybių. Konvojaus laivai gelbėjo žmones ir bandė surasti jūros gelmėse pasislėpusį povandeninį laivą, pasmerkusį mirčiai ne tik Vokietijos jūrininkus bei karius, bet ir nelaimingus pabėgėlius, besistengusius pasprukti nuo prievartavimų ir žudynių, lydėjusių sovietų kariuomenės pasirodymą vokiečių miestuose ir kaimuose. Tačiau kapitonas Marineskas įrodė savo kaip jūrininko meistriškumą – gudriai manevruodamas, jis išvengė

vokiečių giluminių bombų ir pasislėpė Baltijos platybėse.
Kelto „Estonia” katastrofa
1994 m. rugsėjo 28-osios naktį katastrofą patyrė Estijos keleivinis keltas „Estonia”, plaukęs iš Talino į Stokholmą. Dėl katastrofos, nusinešusios 912 žmonių (tarp jų – trijų lietuvių) gyvybes, priežasčių iki šiol ginčijamasi.
Tąkart keltas plaukė nepilnas
– buvo rugsėjo pabaiga, ir turistų srautas jau labai sumažėjo. Kelte buvo 1 051 įgulos narys ir keleivis. Laivo kapitonas prieš išplaukdamas gavo faksą iš Švedijos laivybos saugumo tarnybos. Švedai įspėjo: laivo plaukimo zonoje vėjo greitis naktį sieks 20 metrų per sekundę, bangos
– 5-6 metrų aukštį.„Estonia” per bangas sunkiai ropštėsi į vakarus. Didžiulis laivas vis labiau siūbavo, pro užmirštus užverti kajučių iliuminatorius tiško sūraus jūros vandens purslai. Kapitonas liepė netrukus uždaryti barą ir vidiniu radijo ryšiu paprašė keleivių skirstytis į savo kajutes.
Radijo ryšio garsiakalbyje pasigirdo kapitonui skirtas prašymas greitai ateiti į vairinę.„Kapi-tone, triume kaupiasi vanduo, -susijaudinęs pranešė padėjėjas.
– Dėl stiprių bangų įlenkta apárele, tačiau siurbliai kol kas spėja šalinti besisunkiantį vandenį.”
Tolesni įvykiai ėmė klostytis siaubingu greičiu – įsisiūbavusio laivo triume trūko plieninis lynas, kur didžiulis„treileris” buvo pritvirtintas prie denio. Automobilis su priekaba, vos laivui ant bangos keteros pasvirus į priekį,

žaibišku greičiu trenkėsi į aparelę. Kairė jos spyna neišlaikė smūgio ir buvo išplėšta iš metalinio laivo korpuso. Į vidų kliokdamas pasipylė vanduo. Laivo priekis vis giliau niro į vandenį.
Laivas sviro ant šono. Keleiviai, apimti panikos, ėmė blaškytis. SOS signalas nuskriejo virš au-dringosjūros. Buvo 1 valanda 24 minutės. Dar po šešių minučių „Estonia” dingo iš kranto radarų ekranų. Laive sustojo liftai. Siaubingos panikos apimti apatinių denių keleiviai beviltiškai bandė ropštis į viršų laiptais, tad čia susidarė žmonių grūstys. Daugiau galimybių išsigelbėti turėjo laiką restorane ir bare leidę bei į kajutes nespėję išsiskirstyti žmonės. Daugelis jų išbėgo į atvirą denį. Kai kas nuleido gelbėjimosi valtis, pripučiamus plaustus, kiti, neradę jų, iš šešių aukštų namo aukščio šoko į ledinį vandenį.
Po katastrofos buvo atliekama net keletas nepriklausomų tyrimų siekiant išsiaiškinti tragedijos priežastį. Netgi buvo iškelta versija, kad laivas užplaukė ant jūrinės minos ar kad laive įvykdytas teroro aktas. Estijos vyriausybinė komisija dirbo trejus metus. Pagrindinė jos išvada – aparelė laivo priekyje buvo pažeista dėl pernelyg silpnos jos tvirtinimo konstrukcijos. Tačiau laivą 1980 m. pastačiusi Vokietijos bendrovė kategoriškai atmetė kaltinimus. Laivo statytojai įsitikinę, kad tragedija įvyko dėl kelto„Estonia” eksploatavimo klaidų.
Tą audringą naktį laive buvo 1 051 žmogus. Išsigelbėjo vos 137, daugiausia -jauni vyrai, kuriems užteko jėgų išsiveržti iš skęstančio laivo ir išlikti gyviems šaltoje jūroje dreifavusiuose gelbėjimosi plaustuose bei valtyse.

Šaltinis: Laivų Katastrofos Baltijos jūroje