► Vestuvių Papročiai Ir Tradicijos Įvairiose Šalyse

Meilė – ir Afrikoje meilė, tačiau susipažinimas, asistavimas ir vestuvių ritualai įvairiose šalyse gali būti labai skirtingi, kartais net neįprasti

Įprastą jaunuolio ir merginos santykių vystymosi schemą mes braižome taip: jie susipažįsta, ima susitikinėti, paskui susituokia. Deja, toli gražu ne visuomet įvykiai klostosi būtent taip. Dažnai ketinantiems susituokti žmonėms nepavyksta net susipažinti iki santuokos. Viskas priklauso nuo tradicijų.

Kas pradeda pažintį?
Ir šiandien mes, ko gero, nustebtume, jeigu į jaunuolį pirma kreiptųsi jaunoji dama. Kodėl? Viskas paaiškinama paprastai: dauguma mūsų šiuolaikinių tradicijų ir elgesio taisyklių yra kilusios iš ankstyvųjų judėjų krikščionių religinių nuostatų. Pagal jas moterims taikomas kur kas griežtesnis elgesio kodeksas negu vyrams. XIX amžiuje aristokratų etiketas leido kavalieriui užkalbinti damą tik tokiu atveju, jeigu jis būdavo pristatytas kurio nors iš bendrų vyriškosios lyties pažįstamų.
Dar nuoseklesnį šio/principo įtvirtinimą mes matome islamo papročiuose: ir pati moteris yra uždara pažintims, ir josveidas nuo svetimų žvilgsnių uždengtas parandža.

Tiesa, tikrai ne visur į tai žiūrima taip griežtai. Tuaregų gentyje, gyvenančioje Sacharos dykumoje, jauniems žmonėms susipažįstant iniciatyvos imasi mergina. Sulaukusi vedyboms tinkamo amžiaus (apie 15 metų), ji pradeda aktyviai kviesti jaunuolius pavakaroti, kai dainuoja pritardama sau vienastygiu muzikos instrumentu, panašiu į smuiką. Tuo metu jaunuoliams leidžiama tik tyliai žavėtis, o štai dainininkė gali elgtis labai laisvai.
Ypatingas, susijęs su religiniais įsitikinimais, skirtingų lyčių jaunuolių pažinčių variantas buvo paplitęs Pietų Afrikos zulų gentyje. Dar ne taip seniai šioje karingoje tautoje egzistavo karo kirvio nušluostymo paprotys. Po kovos jaunieji kariai turėdavo nuvalyti priešų kraują, sueidami su mergina. Kartais pagal išankstinį susitarimą pasitikti jaunojo kario išeidavo jo nuotaka, tačiau būdavo, kad drauge nušluostydavo kirvį ir visiškai nepažįstami žmonės. Kartais ši procedūra turėdavo tęsinį – baigdavosi pažintimi ir santuoka.

Serenada po langu
Meilinimasis – pirmoji, romantiškiausia vos tik užsimezgusios meilės stadija. Pas mus įprasta, kad asistuoja jaunuolis: jis savo jausmų objektui dovanoja gėlių, dovanų, nusiveda merginą į kiną, teatrą, muziejų. Bėgant laikui, kažkada buvusios gana pompastiškos asistavimo tradicijos Europoje tapo paprastesnės. Daugumoje Vakarų šalių neįprasta, kad jaunuolis kavinėje apmokėtų savo išrinktosios sąskaitą. Taip yra net tokioje mums artimoje Slovėnijoje! Didžiojoje Britanijoje džentelmenas, jei tik to nori jis pats ir jo draugė, gali elgtis labai galantiškai. Beje, jaunosios anglės paprastai nepyksta, jeigu jaunuolis per visą asistavimo laiką apsiriboja tradiciniu sužadėtuvių žiedu su deimantu. Užtat Italijoje iki šių laikų yra išlikusios prašmatnios senosios tradicijos: kartais įsimylėję jaunuoliai, dažnai lydimi draugų, kaip ir prieš 500 metų, savo mylimajai po langu dainuoja serenadas, pritardami gitara. Kaip palankumo ženklą mergina dovanoja savo kavalieriui gėlės žiedą.

O štai seniau kilmingoms damoms nesisekė: deja, santuoka monarchų šeimose visuomet buvo politikos instrumentas, tad kilmingi tėvai savarankiškai nulemdavo savo atžalų likimą. Net jeigu karalius tuokdavosi brandaus amžiaus ir savo noru, jis neretai savo išrinktąją galėdavo pažinti tik iš portreto. Pavyzdys – prancūzų karalius Henrikas IV, pirmą kartą savo žmoną Mariją Mediči pamatęs tik tuomet, kai ji po neakivaizdinės santuokos ceremonijos atvažiavo į Prancūziją.

Dar visai neseniai Ganos jaunuoliams rūpėjo anaiptol ne meilikavimas. Jaunikio ir nuotakos tėvai patys aptardavo visas santuokos detales, o jaunieji dažnai susipažindavo tik per vestuvių ceremoniją. Kai kuriuose šios Afrikos šalies regionuose toks paprotys gyvuoja iki šiol.
Daugelyje musulmoniškų kraštų į vaikino ir merginos santykius kišasi visuomenė, o kai kur
– ir įstatymai. Jeigu jaunuoliai kartu pereis Irano miesto ar kaimelio gatve, jie mažų mažiausiai sulauks smerkiamų žvilgsnių, o apie jų „palaidą” elgesį veikiausiai bus pranešta „nusižengėlių” tėvams. Dar prieš dešimtmetį už tokį romantišką nuotykį jaunasis drąsuolis galėjo pakliūti ir į kalėjimą…
Iš meilės ar pagal reikalavimą?

Tradicijos, kai nepažįstami jaunuoliai tėvų valia sujungiami santuokos saitais, nebuvo svetimos ir mūsų protėviams. Jaunikis savo skirtąją neretai pamatydavo tik per vestuves.

Palyginti liberalioje Europoje santuokos iš meilės atsiradimas – XX amžiaus vaisius. Dar visiškai neseniai vestuvės buvo rengiamos tėvų reikalavimu, tad jaunikio ir nuotakos nuomonių buvo retai paisoma. Apskritai istorija apie tai, kaip du žmonės įsimylėjo vienas kitą ir susituokė, net mūsų proseneliams ne visada atrodytų neįtikinama. Beje, kartais sprendimą dėl santuokos priimdavo net rie tėvai, o visiškai svetimi žmonės. Pavyzdžiui, dvarininkai savo baudžiauninkų tuoktuvių reikalus tvarkydavo itin paprastai: dažnai nesukdami sau galvos, tiesiog rikiuodavo vaikinus pagal ūgį ir būriu varydavo bažnyčion tuoktis. Įsimylėjėlių poros kartais pabėgdavo, kad galėtų susituokti slapta.

Vestuvės su užmoju
Toli gražu ne visose šalyse įmanoma įregistruoti civilinę santuoką. Saudo Arabijoje šito padaryti niekaip nepavyks, Izraelyje susituokti taip pat įmanoma tik laikantis religinių apeigų -judėjų, musulmonų arba krikščionių. Izraelio gyventojai, norintys savo santuokinius ryšius įteisinti nesiedami jų su jokia religija, paprastai vyksta į Kiprą. Izraelyje netgi vartojamas toks terminas kaip„Kipro santuoka”.

Pačioms vestuvių tradicijoms pirmiausia įtakos turi visuomenėje vyraujanti religija. Be to, kiekvienoje šalyje yra savų ypatumų, būdingų bruožų, suteikiančių vestuvių ceremonijai unikalumo. Štai, pavyzdžiui, Vengrijoje nuotaka – irgi dėl būsimos laimės – dovanoja jaunikiui 3 arba 7 nosines. O merginai iš Nigerijos dar visai neseniai nederėdavo tekėti… labai liesai. Prieš vestuves jaunąją atkakliai mėgindavo atmaitinti. Beje, daugelyje kultūrų liesumas iki šių dienų yra laikomas liguistumo, skurdo, nevaisingumo ir apskritai jaunosios šeimininkės nepuošiančiu požymiu.
Beje, pasaulio tautų tuoktuvių ceremonijos tokios skirtingos, kad tai, kas vieniems yra tradicija, kitiems gali atrodyti labai keistai. Pavyzdžiui, Indijoje tradicinė nuotakos suknelės spalva – raudona, o Ispanijoje – juoda (kaip ištikimybės vyrui simbolis).

Šaltinis: Vestuvių Papročiai Ir Tradicijos Įvairiose Šalyse