► Gavėnia 2011

Gavėnia… Tai susikaupimo ir Viešpaties kančios apmąstymo metas. Gavėnios rimty dažniau pažvelkime į savo sielą ir susimąstykime. Pasitelkime gilias mintis, kurios atnaujintų mūsų vidinį gyvenimą, o sieloje įleistų šaknis džiaugsmas, kurio žmogaus širdis visada taip ilgisi.

Gavėnia prasideda Pelenų diena. Nenuliūstame, kai tą dieną ant galvos nubyrės žiupsnelis pelenų ir išgirsime žodžius: “Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkę pavirsi!” tų žodžių nereikia priimti su išgąsčiu. Nieko baisaus čia nepasakyta, tik primenama mums gerai žinoma tiesa, kad viskas pasauly praeina…
Egipto piramidės yra žmogaus didybės ir kartu jo menkumo simbolis. Jos verčia žmogų pagalvoti apie savo gyvenimo trapumą. Štai stovi tos didingos piramidės jau apie 5000 metų ir dar stovės, nors jų statytojų dulkeles įau seniai vėjai išnešiojo.

Tai, kad esame tik dulkė, yra gavėnios rimties įžanginė mintis, kuri verčia giliai ir rimtai susimąstyti. Mums reikia susitikti su Kristumi, kad pasikalbėtume ir išsiaiškintume. Jis mus apšvies, nes dabar mes gyvename klaidžioje tamsoje. Gėrį pamynėme, o daug piktų dalykų jau nelaikome nuodėme. Tačiau nedorybė ir šiandien yra nedorybė. Ir šiandien ji mus skandina nelaimėse ir tamsoje, vesdama į amžinos pražūties karalystę.

Kiekvieną žmogų persekioja
kalčių ir nuodėmių šešėliai. Todėl mums reikia prisiglausti prie kryžiaus medžio, ant kurio prikaltas pasaulio Išganytojas, kuris buvo siųstas ne mūsų pasmerkimui, bet išganymui. Neleiskime, kad nuodėmė atskirtų mus nuo Jo.
Gavėnios rimtis kviečia paimti žiburį ir apšviesti atokiausius sielos kampelius. Paskui, surinkus visas kaltes, palikti jas ten, prie klausyklos. Atgailos būtinybę nusako paties Kristaus žodžiai: “Jei neatsiversite,  visi pražūsite” Būdami nuodėmėje mes negalime patikti Dievui. Todėl reikalinga atgaila – išsižadėjimas blogio, išsižadėjimas nuodėmės. Jei savo namuose ilgą laiką nieko netvarkysime, nevalysime, koks šiukšlynas pasidarys ten! Taip pat yra ir su siela.

Restauratoriai, nugramdę nuo sienos storą tinko sluoksnį, po juo atranda vertingus senus kūrinius. Panašiai atsitinka ir atgailos metu. Siela taip pat dažnai būna uždengta didesniu ar mažesniu purvinų nuodėmių sluoksniu. Per atgailą tas purvas nuvalomas, nušluostomos net mažiausios dulkelės, ir siela suspindi, pasidaro baltesnė už sniegą. Džiaugiasi tada siela, nes joje vėl pasirodo šviesus ir aiškus Dievo vaiko paveikslas.

Žmogus visą laiką svyruoja tarp gėrio ir blogio. Jis keliasi, puola ir vėl su ašaromis keliasi. Jis turi tikėti, kad gali prisikelti. Jeigu galima pakeisti rūbą, butą, dienotvarkę, kodėl gi būtų negalima pakeisti savo minčių, žodžių, poelgių, pakeisti savo gyvenimo? O tada, kai sieloje atsiras tvarka, vietoj neramumo surasime ramybę ir džiaugsmą.

Tačiau šito žygio atidėlioti negalima. Labai maža neišmatuojamo ir begalinio laiko dalelė skirta žmogui. Kaip greitai ji išnyksta amžinybėje… Turime tik trumpą valandėlę atgailai daryti, savo sielai išganyti ir amžinajai laimei pelnyti. Nuolat atgailą atidėliojant vėlesniam laikui, gali pasidaryti tragiškai per vėlu. Juk laiku neįsėdęs į traukinį, kelionės tikslo nepasieksi. Tier pasiteisinimai “suspėsiu”, “vėliau” yra tokie neprotingi ir lengvabūdiški. Tai tik savęs apgaudinėjimas.

Atminkim, kad mylinčio Kristaus negalima atskirti nuo -teisiančio Kristaus, nes meilė be teismo yra meilė be teisybės, ir tokia meilė negalėtų mūsų išgelbėti. F. Foersteris sako: “Tik meilė, nusviedžianti į atgailos požemius, tegali mus išgelbėti iš išdidumo ir melagystės ir išnešti iš vidinės tamsos prie begalinės šviesos.

Tačiau gavėnia neturi būti trumpalaikė praeinanti kampanija, kartą per metus sutraukianti žmonių eiles prie klausyklos. Atlikime išpažintį ne tam, kad, gavę nuodėmių atleidimą, vėl grįžtume į įprastą silpnybių ir nuodėmių gyvenimą. Turime apsispręsti, atsiversti ir grįžti į gyvenimą su Kristumi. O tai nėra vienas, iš daugelio kelių, kuriuo žmogus gali eiti. Tai vienintelis kelias, kuris mus veda į tikslą, vienintelė amžinoji tiesa.

Šv. Paulius sako: “Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!” (2 Kor 6,2). Tas palankus metas ir yra gavėnia. Susikaupkime…

Šaltinis: Gavėnia 2011