► Vaikų auklėjimas

Ilgus šimtmečius lietuvių šeimoje vaikai buvo mokomi klausyti tėvų: laiku valgyti, laiku eiti miegoti ir keltis, dirbti įvairius namų ruošos darbus. Dar prieš 10-15 metų vaikai nuo gimimo buvo pratinami prie griežto režimo ir drausmės, mažai likdavo vietos sentimentams, jausmams ir individualumui. Kai Lietuva tapo laisva valstybe, mus užplūdo daug naujos informacijos. Pamažu keitėsi požiūris į vaikų auklėjimą, šeimos tarpusavio santykius, jie darėsi laisvesni, daugiau dėmesio skiriama jausmams, individualiems poreikiams, skatinama laisvesnė emocijų išraiška.

Vietoje griežtumo ir drausmės akcentuojama meilė, palaikymas, supratimas. Pasikeitė ir darželiai bei mokyklos, juose daugiau triukšmo, judėjimo, vaikai laisviau bendrauja su pedagogais, daugiau įvairovės ir saviraiškos. Vaikai skatinami, laisvai reikšti jausmus, rodyti iniciatyvą, pyktį. Atsiradus šiems pasikeitimams, atsirado ir dėsningų vaikų auklėjimo problemų, su kuriomis neretai tenka, susidurti psichoterapijos konsultacijose.

Į psichoterapijos kabinetą kreipėsi jauni tėvai Tomas ir Judita, auginantys du sūnus: 9 m. Mantą ir 4 m. Jonuką. Tėvai pradėjo pokalbį nuo to, kad jaučiasi padarę daug klaidų, auklėdami vyresnįjį vaiką. Kai Mantas augo, tėvai reikalavo iš jo griežtos drausmės ir paklusnumo, dažnai bardavo, jeigu jis būdavo nesavarankiškas. Tik gimus antram sūnui, tėvai suprato, kad elgėsi neteisingai, ir Jonuką augino jau visai kitaip, leisdami jam daug laisviau pasireikšti, rodydami daugiau meilės ir paskatinimų, o ne bausmių. Dabar jie pamatė, kad vaikai užaugo labai skirtingi. Mantas nedrąsus, užsidaręs, labai jautrus ir nesavarankiškas. Tomas pergyvena, kad Mantas jo bijo ir norėtų, kad santykiai su sūnumi būtų artimesni, tačiau nežino, kaip tai padaryti.

Tėvai pastebi, kad Jonukas daug drąsesnis, dažnai skriaudžia vyresnįjį brolį, trukdo jam ir reikalauja nuolatinio dėmesio. Mantas dažniausiai nusileidžia ir nemoka apsiginti. Paklausiau tėvų, iš kokių šeimų jie patys kilę ir kaip buvo auklėjami. Tomas papasakojo, kad jo tėvas labai griežtas, despotiškas ir reikalauja besąlygiško visų aplinkinių paklusnumo, kartais dėl menkniekių bausdavo ir mušdavo vaikus. Mama nuolaidi, paklusni, niekada nesipriešindavo tėvo reikalavimams. Judita užaugo visai kitokioje šeimoje, kur bendravimas buvo ramus ir kultūringas, šeimos narių santykiai šiltesni.

Visi mokomi rūpintis ir padėti vieni kitiems. Pagarba tėvams ir paklusnumas atrodė savaime suprantami dalykai. Iš esmės ir Tomo, ir Juditos šeimose pagrindinės vertybės – paklusnumas ir pagarba tėvams, drausmė, pareigingumas, darbštumas. Tomo šeimoje to siekiama grubiais gąsdinimais ir bausmėmis, o Juditos — švelnumu ir tarpusavio santykių pavyzdžiu, kartu akcentuojant gailestingumą ir pagalbą silpnesniesiems. Auklėdami pirmą vaiką, tėvai stengėsi perduoti jam vertybes, atsineštas iš savo tėvų šeimų.

Tačiau praėjus 5 metams, Juditos ir Tomo požiūris į auklėjimą labai pasikeitė. Įtakos turėjo amerikietiški fdmai, knygos ir straipsniai žurnaluose apie tai, kad negalima varžyti asmenybės, kad vaikai turi laisvai reikšti savo jausmus, drąsiai sakyti savo nuomonę. Jie suprato, kad mušimas, kurį Tomas pats patyrė iš savo tėvo ir kurį jis naudojo auklėdamas Mantą, yra fizinis smurtas, t.y. neleistinas ir netgi baustinas, kadangi padaro nepataisomą žalą vaiko asmenybės vystymuisi.

Todėl gimus Jonukui, tėvai nutarė su juo elgtis visiškai kitaip, t.y. leisti viską, kas nėra pavojinga, nevaržyti iniciatyvos, vengti bausmių ir barimo. Žinoma, tuo pačiu pasikeitė tėvų elgesys ir su Mantu. Judita ir Tomas darė tai, kas jiems patiems buvo visiškai nauja ir dar nepatirta, todėl neretai jausdavosi nepatogiai. Ypač nejaukiai jausdavosi matydami, kad 4 m. Jonukas, kuriam buvo leidžiama laisvai reikšti jausmus, supykęs galėdavo suduoti broliui, rėkauti ir triukšmauti, tuo tarpu Mantas, kuriam nuo mažens diegta, kad pykti negražu, o muštis iš viso negalima, visiškai nesugebėdavo apsiginti, darėsi vis tylesnis ir labiau užsidaręs. Lietuvoje šiuo metu daugelis jaunų tėvų stengiasi auklėti savo vaikus “ne taip, kaip juos auklėjo tėvai”. Tai yra ne pagal senas savo šeimų tradicijas, bet pagal naujus pavyzdžius, kuriuos dažniausiai mato per televiziją ar randa knygose apie vaikų auklėjimą. Nežinia kodėl, tačiau atrodo, kad didžiausią įtaką šioje srityje mums daro ne Europos, bet JAV kultūra. Taigi jauni tėvai lyg ir eksperimentuoja su savo vaikais, darydami tai, ko patys niekada nepatyrė, tikėdamiesi, kad vaikai užaugs laisvesni, aktyvesni, galės sėkmingai konkuruoti ir kovoti už savo laimę.

Toji vaikų karta, kuri Lietuvoje pradėta auklėti “kitaip”, šiuo metu žengia į paauglystę, t.y. į tą amžiaus laikotarpį, kuris ir tėvams, ir vaikams yra sunkus išbandymas. Ir kaip tik dabar masinės informacijos priemonės mums demonstruoja amerikietiško auklėjimo rezultatus. JAV vis dažniau paaugliai su ginklu kovoja už savo teises, žudydami bendraamžius ir suaugusiuosius. Net narkotikų vartojimas atrodo ne tokia didelė problema, palyginti su nevaldomos agresijos prasiveržimu.

Neseniai Lietuvos kino ekranuose parodytas fdmas “Amerikos grožybės” sužavėjo amerikiečius ir laimėjo daugybę “Oskarų” todėl, kad parodė jų gyvenimo realybę auklėjant vaikus. Manau, kad Lietuvoje šis filmas ne mažiau reikšmi’ngas. Amerikiečiai pamatė tai, kas jau vyko, mes galime pamatyti, kas ateina – nei per didelė laisvė, nei per didelis griežtumas laukiamų rezultatų neduoda. Todėl belieka viltis, jog nugalės lietuviškas atsargumas, apsaugantis mūsų šeimas nuo kraštutinumų. Vaikai dabar gyvena aplinkoje, kur labai daug informacijos apie narkotikus, seksą, smurtą, vagystes, apiplėšimus, savižudybes.

Tėvai negali ne tik kontroliuoti, bet net ir pažinti to informacijos srauto, kurį vaikai gauna per televiziją, radiją, spaudą, internetą ar iš bendraamžių. Informacija dažnai pateikiama labai dviprasmiškai. Pavyzdžiui, mūsų spaudoje neseniai buvo plačiai aprašinėjama istorija, kaip žinomas krepšininkas išprievartavo merginą, o toliau gana romantiškai pateikiama jų vedybų ir meilės istorija. Kas šioje istorijoje yra bloga, o kas gera ir teisinga, lieka visai neaišku. Arba kalėjime sėdintis nusikaltėlių gaujos vadeiva spaudoje piešiamas kaip nuostabus sūnus, tėvas ir vyras – nenuostabu, kad jis tampa jaunuolių idealu, kaip senais laikais būdavo trys muškietininkai ar Vinetu.

JAV psichoterapeutas, vaikų auklėjimo specialistas Ron Taffel pažymi, kad labai dažnai tėvai nepažįsta savo vaikų, kadangi su jais praleidžia nedaug laiko. Daugelis tėvų myli savo vaikus, tačiau neranda laiko atkreipti j juos dėmesį, pasidomėti, kuo jie gyvena.

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad šiais laikais šeimos nariai leidžia laiką tuose pačiuose namuose, būdami šalia vienas kito, tačiau kiekvienas užsiima skirtinga veikla. Jie retai ką nors daro kartu, pvz., mama tvarko kambarius ar žiūri televizijos serialą, tėvas skaito laikraščius ar garaže tvarko mašiną, sūnus žaidžia kompiuterinius žaidimus, dukra telefonu kalbasi su draugėmis. Tai gana įprastas vakaras ar savaitgalis eimoje. Šeimos nariai nebendrauja ir neturi galimybės geriau pažinti vienas kito. Vaikai tai supranta ir pyksta. Dažnai vaikai psichoterapeutams pasako, kad norėtų nepadalinto tėvų dėmesio, jie norėtų, kad tėvai nebūtų tokie užsiėmę ir tiesiog pabūtų tik su sūnumi ar dukra, darydami ką nors kartu. Vaikai tiesiog nori būti matomi ir girdimi, o ne tik išklausyti tėvų instrukcijas.

Vienodų patarimų visiems tėvams neįmanoma duoti. Vienam vaikui gali būti labai naudinga griežta drausmė ir bausmės, padedančios apriboti sunkiai valdomą elgesį, kitą pakeltas balso tonas gali labai traumuoti. Vaikai turi išmokti tam tikrų pagrindinių įgūdžių, kurie padėtų suformuoti vidinį tvirtumą ir pasitikėjimą savimi. Normaliam vaiko vystymuisi yra svarbus savo vertės pajautimas, tačiau jis nėra įgimtas ir jam suformuoti reikalinga išorinė parama.

Šaltinis: Vaikų auklėjimas