► Skėčiai – Apsauga ne tik nuo lietaus

Skėtis – ne itin reikšminga mūsų gyvenimo detalė – kartais tampa labai svarbus. Dabar jis mus saugo nuo saulės ar lietaus, tačiau anksčiau skėtis buvo laikomas valdžios ir galios simboliu.

Saulė, lietus, valdžia…
Europoje skėtis pirmiausia tarnavo kaip apsauga nuo saulės. Tai byloja anglų kalbos žodis umbrella (kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio „šešėlis”), vokiečių Schirm („širma”) ir prancūzų parasole („nuo saulės”). Tiesa, prancūzai dar turi žodį parapluie („nuo lietaus”). Būtent jis pavartotas Žako Demi filmo pavadinime – ten trapus meilės skėtis turi apsaugoti filmo herojus nuo buities sunkumų liūties…
Skėtis atsirado karšto klimato šalyse. Ten jis ne tik saugojo nuo saulės, bet ir turėjo kitą, kur kas svarbesnę, paskirtį – bylojo apie aukštą savininko socialinę padėtį. Vienoje skėčio tėvyne laikomo senovės Egipto trijų tūkstančių metų senumo kapavietėje mokslininkai perskaitė užrašą:„Nebha-Ra, faraono skėčio nešiotojas.”

 

Persų bareljefas vaizduoja karalių Kserksą po skėčiu – tokiu sunkiu, kad jį vos nulaiko du tarnai. Dar masyvesniais skėčiais naudotasi Tolimuosiuose Rytuose. Ten juos dažnai darydavo daugiaaukščius. Pavyzdžiui, kinų imperatorius viešai pasirodydavo po keturaukščiu geltonu skėčiu. Bambuko karkasas būdavo aptraukiamas šilku, papuošiamas plunksnomis ir brangakmeniais. Viduramžių Birmos karalius buvo tituluojamas didžiojo skėčio valdovu, o Tailando valdovas – baltojo dramblio ir 24 skėčių savininku. Afrikos Dahomėjos karaliaus skėtis buvo visai šiurpus -jį puošė žmonių kaulų ir kaukolių ornamentas.

Turtingųjų atributas
Kinijoje skėčius nuo saulės ir lietaus (tiesa, vienaukščius) turėjo daugelis turtingų žmonių. Lietaus skėčiai būdavo daromi iš vaškuoto arba lakuoto popieriaus, o kaimyninėje Japonijoje juos pindavo iš šiaudų ar nendrių. Be to, Japonijoje dar buvo paplitę ir specialūs raudoni šilkiniai skėčiai, panašūs į tuos, kurie iki šiol naudojami japonų arbatos gėrimo ceremonijos metu. Senovės šventyklose juos naudodavo kaip dievybės buvimo ženklus.
XVI a. japonai patobulino skėčius nuo lietaus – iš esmės būtent tada pasirodė pirmasis sudedamasis skėtis. Bambukinius jo strypus surišdavo arklių plaukais ir apklijuodavo persimonų sultyse išmirkytu popieriumi. Skėčio viršų dažydavo ir ištepdavo linų aliejumi, o medines detales lakuodavo. Toks skėtis galėjo tarnauti ne vieną dešimtmetį. Japonų aukštuomenės dama jokiu būdu nepasirodydavo viešumoje be skėčio. Ilgainiui juos imta puošti gėlių ir paukščių atvaizdais, laimę nešančiais hieroglifais.
Iš Graikijos – po visą Europą

Europoje skėčiai pirmiausia atsirado Graikijoje. Ten juos gamino iš odos.
Viduramžių Italijoje, kaip ir Rytuose, skėtis visų pirma buvo valdžios simbolis, kartu jis saugodavo nuo saulės spindulių -tuomet blyški oda buvo laikoma aristokratų požymiu. Venecijos dožai didžiavosi savo sunkiais brokato skėčiais, o gelsvai raudoni buvo Romos popiežių ir kardinolų privilegija.

Ilgainiui šis aksesuaras paplito ir kitose šalyse. 1596 m. nutapytame paveiksle vaizduojamas britų diplomatas po skėčiu – manoma, būtent jis atvežė šį keistąjį daiktą iš Italijos.
1637-aisiais Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII dvare atsirado medžiaginių skėčių, o jo sūnus
Sultono žmona XIV a. persų miniatiūroje.

Rytų moterims skėtis padėjo slėptis nuo nekuklių žvilgsnių ne blogiau negu parandža
Liudvikas XIV įtvirtino skėčių madą asmeniniu pavyzdžiu -kartą medžioklėje jis skėčiu galantiškai pridengė nuo lietaus savo meilužę Luizą de Lavaljer.

Kai neturi karietos…
Paprastai skėčius nešiodavo specialiai paskirti tarnai, ir tai suprantama: kartais skėčio ilgis siekdavo 2 metrus, o svoris – 3-4 kilogramus. Rankenėlę droždavo iš medžio, o strypus lenkdavo iš banginių ūsų. Skėtį suskleisda-vo tam tikra virvele su fiksuojamuoju žiedu. XVIII a. atsirado plokščias medžiaginis skėtis su nusukama rankena. Jis nebuvo sudedamas, tačiau buvo kur kas lengvesnis ir patogesnis.
Robinzonas Kruzas, 1719 m. parašyto Danielio Defo romano herojus, buvo pasigaminęs tikrą sudedamąjį skėtį iš ožkenų:„Su šiuo skėčiu nebijodavau nei lietaus, nei saulės net karščiausią dieną, o kai man jo nebereikėdavo, tiesiog suskleisdavau jį ir nešiojausi po pažastimi.” Tiesa, Robinzonas – vis dėlto išgalvotas personažas, todėl šiuolaikinio skėčio išradėju laikomas anglas Džonasas Hanvėjus – rašytojas ir keliautojas, lankęsis Kinijoje.

1750 m. Dž. Hanvėjus pirmą kartą pasirodė Londono gatvėse su dideliu skėčiu, saugančiu nuo nuolatinės darganos. Skėčiais (beje, tik nuo saulės) Anglijoje tada naudodavosi tik moterys, todėl praeiviai iš keliautojo nuolat šaipėsi, o vežikai įžiūrėjo jame konkurentą ir nuolat taikydavosi aptaškyti jį purvu iš po ratų. Jie suprato: anksčiau, vos pradėjus lynoti, Londono gyventojas imdavo dairytis vežiko, o dabar jam pakaks išskleisti skėtį…
Tiesa, skėčiams paplisti ilgai neleido tiek jų kaina, tiek žmonių snobizmas. Nešiotis skėtį reiškė prisipažinti, kad neturi savo karietos. Be to, daugeliui vyrų skėtis dar ilgai atrodė esąs tik moteriškas niekniekis. Akivaizdu, kad tokios pat nuomonės buvo ir britų armijos vadovybė, kariuomenės įstatuose įrašiusi: „Karininkams draudžiama mūšio metu naudotis skėčiais, kad nejuokintų priešininkų.” Vėliau kariams vis dėlto buvo leista nešiotis skėčius, bet tik juodos spalvos ir tik kairėje rankoje, kad galėtų atiduoti pagarbą.
Apsauga nuo plėšikų
XIX a. technikos išradimai leido skėčius gaminti gerokai lengviau ir pigiau. 1873 m. Samuelis Foksas užpatentavo sudedamąjį skėtį metaliniais strypais – tokiais pačiais, kokie buvo naudojami korsetuose. Naujieji skėčiai pirmą kartą tapo iš tiesų neperšlampami, nes juos imta gaminti iš gumuotos medžiagos – pirmą sykį ji buvo išmėginta 1823 m., bet tik po ketvirčio amžiaus kaučiuko vulkanizacijos metodas leido atsikratyti šios medžiagos trapumo ir blogo kvapo.
Netrukus pasirodė skėtis-skry-bėlė, skėtis-žaibolaidis, skėtis-rankinė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pasirodė ir skėtis-lazdelė. Toks skėtis buvo dedamas į futliarą, kuriuo buvo galima pasiramsčiuoti kaip lazdele. Žymioji Faberžė įmonė tokių skėčių rankenas darė iš pusbrangių Uralo akmenų – nefrito, malachito. Beje, būtent Urale buvo sumanyti specialūs skėčiai nuo sniego -juos gamino iš balto kailiu apsiūto muaro su kalnų krištolo rankenomis.

Entuziastai rasdavo vis naujų skėčio pritaikymo sričių. 1851-aisiais Anglijos karalienei Viktorijai, jau išgyvenusiai keletą pasikėsinimų, padovanojo šarvuotą skėtį. Tarp pamušalo ir žalio šilko kupolo slypėjo metalinių plokštelių sluoksnis, sveriantis keletą kilogramų. Šis gremėzdiškas išradimas taip ir nebuvo pritaikytas praktiškai, kitaip negu vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose sugalvotas skėtis gintis nuo gatvės plėšikų. Paspaudus specialų mygtuką rankenoje, jis paskleisdavo aitrių dūmų debesį ir įjungdavo sireną. Dėl šio technikos stebuklo iš tiesų buvo sulaikyti keli plėšikai, bet dažniau nuo jo kentėjo patys šeimininkai, nuspaudę mygtuką netyčia…
Tiek vyriški, tiek moteriški skėčiai nuo lietaus labai ilgai buvo gaminami tik juodos spalvos. O saulės skėčiai, be kurių moterys, kaip kažkada Japonijoje, tiesiog negalėjo išeiti į gatvę, traukė akį nepaprasta dydžių, formų ir spalvų įvairove.

Skėčių mados
Kiekvienas didelis Vakarų Europos miestas per lietų virsta tikra skėčių jūra. Šiandien jau ne tik moterys, bet ir vyrai nuolat, net kai nelyja, nešiojasi skėtį ir dažnai juo naudojasi kaip lazdele. Skėčio

rankena paprastai būna lenkta -tai leidžia jį elegantiškai laikyti ant sulenktos rankos.
Skėtis kartu su katiliuku buvo Londono klerko „uniformos” dalis ir leisdavo stebėti, kaip žmogus kyla karjeros laiptais – nuo pigaus, porą šilingų tekainuojančio, brezentinio iki 5 svarų vertės modelio iš „James Smith & Sons”
– seniausios skėčių parduotuvės pasaulyje. Be kitų įžymybių, jos klientai buvo bene visi Didžiosios Britanijos premjerai nuo Viljamo Gladstono ikiTonio Blero.
Skėtis ilgai buvo ganėtinai brangus daiktas. Tad jie buvo rūpestingai saugomi ir perduodami iš kartos į kartą.
1885 m. amerikietis Viljamas Karteris išrado stovą skėčiams -medinį rėmą su apskrita anga ir loveliu vandeniui nutekėti. Metams bėgant skėtinė tapo dar vienu įprastu baldu.
Visą XX amžių didieji gamintojai diktavo skėčių madas, versdami žmones nešioti tai modernius keturkampius ar trikampius skėčius, tai masyvius retro modelius iš brangių medžiagų. Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo itin populiarūs skaidrūs „paukščių narvelio” tipo skėčiai/saugoję nuo lietaus ne tik galvą, bet ir pečius. Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje išpopuliarėjo skėčiai su pačiais įvairiausiais piešiniais – nuo lengvabūdiškų gėlyčių ir katinėlių iki klasikinių paveikslų reprodukcijų.
Šiandien vieni mados namai siūlo dvisluoksnius modelius su metaliniais užtrauktukais, kiti – su linksmų žmogeliukų atspaudais, treti – siuvinėtais kraštais… Dera atminti viena: aukštaūgiams tinka nešioti ilgus skėčius, visiems kitiems
– sudedamuosius.

Šaltinis: Skėčiai – Apsauga ne tik nuo lietaus