► Batų valymas, priežiūra

Avalynė atsirado daug vėliau negu drabužiai: juk senovės egiptiečiai ir romėnai vaikščiojo puošniai apsivilkę, bet basi. Pirmoji avalynės pora Europoje pagaminta tik XVI a. Batai buvo įvairiausi – nuo paprastų sandalų iki apavo užriestomis nosimis, kurias puošdavo varpeliais ar nedideliais veidrodėliais, kad vaikščiojant galima būtų savimi grožėtis. Be to, batų dydžio nosies ilgumas bylojo apie kilmingumą (karališkojo kraujo asmenų batų nosys siekė 80 cm, o dvariškių – apie 60 cm). Ilgainiui avalynė keitėsi, tačiau visąlaik buvo paisoma, kad ji būtų tvirta, graži, higieniška.

Lengvos higieniškos avalynės viršui geriausiai tinka natūrali oda -ševro, veršena, chrominio raugo veršena, zomša. Lakuota oda blogai praleidžia orą ir drėgmę. Jeigu batai ankštoki, juos galima ištempti, viršų ištrynus actu ar odekolonu ir drėgnus apsiavus. Ankštą avalynę galima susukti į verdančiame vandenyje suvilgytą ir gerai nuspaustą skepetą ir palaikyti kelias minutes. Paskui patepti aliejumi ir palikti parai. Kad nauji bateliai netrintų, kietus užkulnius galima įtrinti žvake, drėgnu muilu arba spiritu. Nosims šis būdas nepadės. O jeigu avalynė per daug išsinešiojo ir tapo plati, vidinėje užkulnio pusėje priklijuokite aksomo gabalėlį. Žiemą batai mažiau slys, jeigu prie pado priklijuosite kelias pleistro juosteles arba nuolat įtrinsite bulvės griežinėliais.

Girgždančios avalynės padus galima patepti keliais aliejaus arba ricinos lašais ar nakčiai pastatyti ant drėgnos skepetos. Jeigu odines pakulnes kartą per mėnesį įtrinsite sėmenų aliejumi, jos ilgiau tarnaus.

Labai nešvarią avalynę reikia plauti šiltu vandeniu, vidų prikimšti laikraščiais ir išdžiovinti, paskui tepti batų tepalu. Ant spalvotos avalynės atsiradusią dėmę galima nutrinti pamuilėse sudrėkintu tamponu, svogūno skiltele arba benzine, citrinos rūgštyje sudrėkintu skudurėliu. Riebalų dėmės iš odinės avalynės išnyksta, patrynus amoniako tirpalu (1 šaukštelis amoniako – 0,5 stiklinės vandens).

Nušluosčius sukietėjusios vietos patepamos šviežiu pienu. Permirkusios odinės avalynės negalima džiovinti aukštesnėje kaip 50° C temperatūroje, nes susiraukšlės. Tekstiliniai su guminiu padu, išorėje prisiūtu siūlais, batai džiovinami ne aukštesnėje kaip 70° C temperatūroje, antraip išsilydys klijai. Geriausiai įsigyti 27 W galingumo elektrinį batų džiovintuvą, kuris nekeičia batų formos. Lietingam orui skirta avalynė neperšlaps, jeigu ją išilgai siūlių kelis kartus patrinsime sėmenų, ricinos aliejumi arba vaško ir riebalų mišiniu (1:1). Kad po džiovinimo batai suminkštėtų, juos įtriname vazelinu, o po kelių valandų valome kaip paprastai.

Zomšinę avalynę valome kietu šepečiu, švitriniu popieriumi, smulkia druska, sužiedėjusios duonos plutele, rašalo trintuku. Dėmės išvalomos karštame vandenyje suvilgyta vata. Rudos spalvos zomšinę avalynę gerai valo kavos tirščiai. Jeigu tokius batus palaikysime virš garų, plaukeliai pasišiauš. Parduotuvėse galima nusipirkti zomšinės avalynės priežiūrai skirto skysčio “Dezamšas”, “Salamander” firmos aerozolių.

Veliūrinė avalynė valoma guminiu šepečiu. Spalva atgaivinama tamponu, sudrėkintu piene arba amoniake, o išdžiūvusi patrinama švitriniu popieriumi.

Lakuota avalynė valoma vatos tamponu, sudrėkintu piene, išdžiūvusi ištepama plonu augalinio aliejaus, ricinos arba glicerino sluoksniu ir blizginama minkštu skudurėliu. Nerekomenduojama tepti net bespalviu tepalu ar valyti šepečiu. Kremo sluoksnis paslepia lako dangą. Yra specialios priemonės (“Safjanas”, “Eolikas”), į kurių sudėtį įeina tirpikliai, neveikiantys lako, jie sudaro labai ploną plėvelę, saugančią nuo nešvarumų, įtrūkimų.

Kad nesiraukšlėtų, lakuota avalynė patepama glicerinu, vazelinu, ricina arba plaktu kiaušinio baltymu. Lakuoti batai laikomi įmauti į senas kojines.

Šviesi avalynė laikoma suvyniota į minkštą baltą popierių arba medžiagą. Geriausiai ją valyti šviežiu pienu. Nedidelės dėmės nutrinamos rašalo trintuku. Labai nešvari šviesi avalynė valoma benzino ir degtosios magnezijos tyrele. Sis mišinys tinka ir baltai drobinei avalynei.

Polimerinė avalynė praktiška, patogi, nepraleidžia vandens, bet joje kojos perkaista ir prakaituoja. Jos nedėvėkime be padėlių. Avalynė ir padeliai dezinfekuojami du kartus per savaitę. Kad nesutrūktų, tepame bespalviu tepalu. Nevalykite benzinu bei kitais tirpikliais.
Avalynės priežiūrai, atsižvelgiant į odos rūšį, vartojamos įvairios pramoninės priemonės.

Kremai, pagaminti su organiniais tirpikliais. Įjuos dedama vaškų, parafino, dažų ir tirpiklių. Parenkami tokie kremų receptai, kad juos būtų lengva užtepti, o susidariusi plėvelė greitai išdžiūtų ir būtų galima greitai blizginti. Namuose reikia turėti keletą šepečių bei aksomo gabalėlių avalynei blizginti (kiekvienai spalvai atskirą), tiek pat šepetėlių kremui užtepti.

Kremai su tirpikliais gali būti bespalviai arba spalvoti. Į spalvotus dedama dažų arba pigmentų. Jie išlygina odos spalvą ir užmaskuoja nutrintas vietas.

Emulsiniai kremai. Juos sudaro tirpikliai ir vanduo. Vaškai dedami emulsijos pavidalu. Emulsiniais kremais nešvarumai nuvalomi geriau negu kremais su tirpikliais. Be to, jie švelniau veikia odą, nes turi mažiau tirpiklio. Emulsinių kremų plėvelė poringesnė, ir per ją geriau garuoja vanduo. Emulsiniai kremai būna bespalviai ir spalvoti. Į spalvotus dedama pigmentų arba dažų. Kremai, kuriuose yra dažų, sudaro plonesnes plėveles, o kuriuose yra pigmentų – geriau nudažo nutrintas avalynės vietas.

Emulsiniai tirpalai – apreturos. Tai į vašką panašios vandeninės emulsijos.

Naujovė – saviblizgiai mišiniai. Jie panašūs į agentūras, tačiau į juos dedamos medžiagos išdžiūvusios sudaro blizgančią plėvelę, todėl batų nereikia blizginti. Tos priemonės gaminamos iš vaškų ir polimerų.
Gaminama nauja priemonė – “Valanti ir blizginanti servetėlė”. Tai vienkartinė popierinė servetėlė, prisotinta blizgiojo mišinio. Ji Įpakuota į foliją, patogi kelionėje.

Šaltinis: Batų valymas, priežiūra