► 4 SKYRIUS. TRIUŠIS PASIUNČIA MAŽĄJĮ BILĮ – Alisa Stebuklų Šalyje

Tai buvo Baltasis Triušis. Jis turseno pamažu ir susirūpinęs dairėsi į šalis kažko ieškodamas. Alisa išgirdo, kaip jis murmėjo sau po nosimi:

— Hercogienei Hercogienė! O mano brangiosios letenos! O mano kailelis ir ūsai! Pasmerks mane mirti, aišku kaip dieną. Nesuprantu, kurgi aš jas galėjau pamesti?

Alisa tuojau suprato, kad Triušis ieško vėduoklės ir baltų odinių pirštinaičių. Nejučiomis ir pati Alisa pradėjo dairytis, bei jų niekur nesimatė. Atrodė, kad viskas buvo pasikeitę per tą laiką, kol ji plaukiojo klane: didžioji salė su stikliniu staliuku ir mažosios durelės — viskas buvo dingę.

Netrukus Triušis pastebėjo Alisą, vaikštinėjančią ir besidai­rančią aplink, ir šūktelėjo jai piktai:

— Nagi, Meri Ana, ką tu čia veiki? Skubiai bėk namo: at­nešk man porą pirštinaičių ir vėduoklę! Paskubėk!

Alisa taip nusigando, kad tuoj šoko bėgti Triušio nurodyta kryptimi nė nebandydama paaiškinti klaidos.

— Jam pasirodė, kad esu jo kambarinė,— tarė pati sau bėgdama.— Kaip jis nustebs pamatęs, kas aš esu! Labai norė­čiau atnešti jam tą vėduoklę ir pirštinaites, žinoma, jeigu pa­vyks rasti.

Taip samprotaudama ji pribėgo dailų mažutį namelį, prie kurio durų buvo prikalta šviesaus vario lentelė su užrašu „B. Triušis”. Alisa įėjo nepasibeldusi ir nubėgo laiptais į viršų būkš­

taudama, kad gali susitikti tikrąją Meri Aną ir būti išvaryta iš namelio nespėjus surasti vėduoklės ir pirštinių.

— Kaip keista,— tarė Alisa pati sau,— būti triušio pasiun­tine! Ko gero, ir Dina netrukus pradės mane siuntinėti! — Ir ji ėmė vaizduotis, kaip visa tai atrodytų:

— Mis Alisa! Tuoj pat eikš čia ir ruoškis, eisim pasi­vaikščioti!

— Tuoj tuoj, aukle! Bet aš turiu stovėti sargyboje prie šito pelės urvo, kol sugrįš Dina, ir saugoti, kad neišbėgtų pelė.

— Tik man atrodo,— samprotavo Alisa,— Dinai pasidarytų ankšta mūsų namuose, jeigu ji pradėtų šitaip įsakinėti žmo­nėms!

Tada ji įžengė į mažą jaukų kambarėlį, kuriame prie lafrgo stovėjo staliukas. Ant staliuko (kaip ji ir tikėjosi) gulėjo vėduoklė ir kelios poros baltų odinių pirštinaičių. Ji paėmė vėduoklę, porą pirštinių ir jau ruošėsi išeiti iš kambario, kai pastebėjo mažą buteliuką, stovėjusį prie veidrodžio. Šį kartą prie buteliuko ne­buvo kortelės su užrašu „IŠGERK MANE”, bet Alisa vis tiek atkimšo jį ir pakėlė prie lūpų.

— Žinau, kad būtinai turi atsitikti kas nors nepaprasto,— tarė ji pati sau,— kai tiktai aš ką nors išgeriu ar suvalgau. Taigi tuojau pažiūrėsime, kas išeis išgėrus šį buteliuką. Manau, kad vėl išaugsiu didelė, nes man tikrai jau įkyrėjo būti tokiai ma­žytei.

Taip ir atsitiko, ir daug greičiau, negu ji tikėjosi. Dar neišgė-rusi nė pusės buteliuko Alisa pajuto, kad jos galva įsirėmė į lubas, ir teko pritūpti, kad nenusilaužtų kaklo. Ji skubiai pas­tatė buteliuką ir tarė pati sau:

— Užtenka. Nereikia man daugiau augti. Ko gero, ir taip jau neišlįsiu pro duris. Kam gi man reikėjo tiek daug gerti?

Deja, susiprotėta po laiko. Ji augo ir augo ir netrukus turėjo atsiklaupti ant grindų. Po valandėlės jai ir klūpoti pasidarė ankšta. Alisa pamėgino atsigulti viena alkūne atsiremdama į duris, o kitą ranką pasikišdama po galva. Be paliovos didėda-ma, ji griebėsi paskutinės gudrybės: iškišo vieną ranką pro langą, o vieną koją užkėlė ant židinio ir tarė pati sau:

— Daugiau jau nieko negaliu, kaip sau norite. Ir kas dabar man bus?

Alisos laimei, magiškas mažojo buteliuko veikimas baigėsi, ir ji daugiau nebeaugo. Tačiau gulėti buvo labai nepatogu, ir

29

nesumodama, kaip išsikrapštyti iš kambario, mergaitė, aišku, labai nusiminė.

„Daug geriau dabar būtų namie,— galvojo ji,— kur niekas taip greitai nedidėja ir nemažėja, ir nereikia klausyti pelių nė triušių. Beveik gailiuosi, kad lindau į tą triušio olą, nors ir… nors ir… tiesą sakant, įdomu šitaip pagyventi! Nesuprantu, kaip čia dabar man atsitiko? Skaitydama stebuklingas pasa­kas aš netikėjau, kad gali tokių dalykų būti, o dabar štai jie užgriuvo mane pačią. Reikėtų, kad apie mane kas nors parašytų

knygą, tikrai reikėtų. Arba kai užaugsiu, aš pati parašysiu… betgi aš jau dabar užaugusi,— pridūrė ji liūdnai.— Pagaliau ir vietos čia visai nėra dar daugiau augti.”

„Bet negi negalėdama augti,— svarstė Alisa,— aš niekada nepasidarysiu senesnė kaip dabar? Tai būtų šaunumėlis — niekados nepasenti! Bet tada amžinai tektų ruošti pamokas. Oi, kaip nenorėčiau!”

— Na ir kvaila tu, Alisa! — atsakė ji pati sau.— Kaipgi tu čia ruoši pamokas? Matai, tu pati vos išsitenki, o kur dėsi va­dovėlius?

Taip ji šnekučiavosi pirma pakalbėdama už vieną, paskui

30

už kitą. Pasišnekėjo neblogai, bet netrukus, išgirdusi lauke kaž­kieno balsą, sukluso.

— Meri Ana! Meri Ana! — šūkavo balsas.— Kuo greičiau atnešk man pirštines!

Po to ant laiptų sušlepsėjo kojos. Alisai buvo aišku, kad tai jos ieškodamas grįžta Triušis, ir visai pamiršusi, kad dabar buvo tūkstantį kartu didesnė už Triušį ir galėjo nė kiek jo nebi­joti, ji taip krūptelėjo, jog sudrebėjo visas namelis.

Netrukus Triušis priėjo prie durų ir pamėgino atidaryti. Bet jam tatai nepavyko, nes durys atsidarinėjo į vidų, ir Alisos alkūnė buvo stipriai įsirėmusi į jas. Alisa išgirdo, kaip Triušis tarė sau:

— Apeisiu aplink ir įlipsiu pro langą.

„Nieko nebus!” — pamanė Alisa ir lukterėjusi, kol Triušis atsiras po pačiu langu, staiga iškišo ranką tarsi ką čiupdama. Ji nenutvėrė nieko, tik išgirdo kažką negarsiai surinkant, krin­tant, suskambo dūžtantis stiklas, ir Alisa nusprendė, kad Triu­šis veikiausiai įvirto į inspektą ar į kokią,kitą stiklo dėžę.

31

Paskui pasigirdo piktas Triušio balsas:

— Petai! Petai! Kur tu?

Tada atsiliepė iki tol negirdėtas balselis:

— Aš čia, jūsų šviesybe! Kasinėju žemę apie obelis!

— Na žinoma, kasinėja žemę,— piktai tarė Triušis.— Eikš čia! Padėsi man išlipti.— (Vėl dūžtančio stiklo skambėjimas.)

— Dabar sakyk man, Petai,’ kas ten yra lange?

— Nagi ranka, jūsų šviesybe! — (Petas ištarė „ranaka”.)

— Kokia čia ranka, tu žąsine! Kur tu esi matęs tokią didelę ranką? Žiūrėk, ji užkemša visą langą.

— Taip, užkemša, jūsų šviesybe, bet ten ranka, kaip mane gyvą matote.

— Tiek to. Pagaliau nėra ko čia mums ginčytis. Eik ir iš­trauk ją!

Po to ilgai buvo tylu, ir tiktai retkarčiais Alisą pasiekdavo atskiri žodžiai:

— Tikrai, jūsų šviesybe, nenoriu. Jokiu būdu, jokiu būdu! O paskui:

— Daryk, kas tau įsakyta, baily!

Pagaliau Alisa vėl ištiesė ranką ir vėl taip pat grybštelėjo ore. Dabar sukliko du balseliai ir dar garsiau sužvangėjo dūž-tantys stiklai.

„Kiek ten gali būti tų inspektų? — nusistebėjo Alisa.— Ka­žin, ką jie dabar darys. Jeigu mėgins traukti mane pro langą, tai aš, žinoma, norėčiau, kad tiktai jiems pavyktų. Dievaži, aš tikrai nenoriu čia ilgiau užsibūti”.

Ji klausėsi, bet lauke valandėlę buvo tylu. Pagaliau atsklido nedidelio vežimėlio dardėjimas ir daug sumišai šūkaujančių balsų. Alisa nugirdo žodžius:

— Kur yra kitos kopėčios? ,

— Man buvo liepta nešti tik vienas, kitas paėmė Bilis.

— Bili! Atnešk jas čia, drauguži!

— Va čia, statyk prie šito kampo.

— Ne, reikia jas pirma surišti, o taip nesieks nė iki pusės.

— Na ir pasakei. Pasieks visai lengvai, būk ramus.

— Bili, eikš čia! Griebk šitą virvę.

— Ar neįluš stogas?

— Žiūrėk, šita čerpė vos laikosi.

— Oi, krinta! Saugokit galvas! Garsus pokštelėjimas.

32

— Še tau kad nori, kas ją numetė?

— Turbūt Bilio darbas.

— Kas nusileis į vidų per kaminą?

— Ne, aš nesileisiu!

— Leisies!

— Nesileisiu, jokiu būdu.

— Bilis nusileis.

— Klausyk, Bili, šeimi­ninkas sako, kad tau reikės nusileisti per kaminą!

„Oho! Bilis turės nusi­leisti per kaminą,— pama­nė sau viena Alisa.— At­rodo, kad jie visus darbus tik ir verčia Biliui. Jokiu būdu nenorėčiau būti jo vietoje. Židinys, be abejo, čia siauras, bet aš, manau, galėsiu jam truputį įspirti!”

Ji kiek galėdama – ati­traukė koją nuo židinio ir palaukė, kol išgirs krebždant ir ropojant artyn mažą gy­vulėlį (neaišku, kokį).

—- Tai Bilis! — ir Alisa iš visų jėgų spyrė ir ėmė klausytis,   kas   bus   toliau.

Pirmiausia    ji    išgirdo, kaip visi kartu sušuko:

— Žiūrėkit,   Bilis  grįž­ta!

O paskui — vienas Triu­šis:

— Pakelkit   jį,    neškit prie gyvatvorės!

Neilgai trukusi tyla,  ir vėl klegesys:

2. L. Kerolis

— Paversk jo galvą… Dabar — brendžio gurkšnelį… Ne-purtykit jo!.. Na kaip, drauguži? Kas tau atsitiko? Pasakok viską!

Pagaliau pasigirdo silpnas, drebantis balselis. („Tai Bi­lis”,— pamanė Alisa.)

— Ką aš galiu pasakyti… Užtenka, ačiū, man truputį ge­riau… Bet aš per daug sukrėstas, kad galėčiau papasakoti jums. Galiu tiktai pasakyti, kad kažkokia jėga trenkė į mane, ir aš šo­viau į viršų kaip raketa!

— Tikrai, drauguži, kaip raketa! — pritarė kiti.

— Reikia padegti namą! — pareiškė Triušis, ir Alisa su­šuko visa gerkle:

— Tik pamėginkite, aš užtrauksiu jums Diną! Stojo mirtina tyla, o Alisa mąstė sau:

„įdomu, ką jie dabar darys. Jeigu turėtų nors kiek proto, nuplėštų stogą”.

Netrukus jie pradėjo vėl tartis, ir Alisa išgirdo, kaip Triu­šis tarė:

— Pilno vežimėlio pradžiai užteks.

„Ko pilno? — susirūpino Alisa. Bet spėlioti teko neilgai, nes po valandėlės per langą pradėjo byrėti smulkių akmenukų kru­ša, ir keletas pataikė Alisai į veidą.

„Aš juos nuraminsiu,” — tarė Alisa pati sau ir sušuko kiek galėdama:

— Sakau jums, liaukitės! — Ir vėl įsiviešpatavo tyla.

Alisa gerokai nustebo pamačiusi, kad visi akmenukai nukri­tę ant grindų pavirto į mažus pyragaičius, ir jai į galvą atėjo puiki mintis.

— Jeigu aš vieną pyragaitį suvalgysiu,— nutarė ji,— tai tikriausiai nuo to pasikeis mano ūgis. O kadangi didėti daugiau neįmanoma, manau, kad sumažėsiu.

Alisa bematant prarijo vieną pyragaitį ir nudžiugo pajutusi, kad ėmė sparčiai mažėti. Kai tiktai sumažėjo tiek, kad galėjo išeiti pro duris, ji tuojau išbėgo iš namo ir pamatė pulką mažų gyvulėlių ir paukštelių, stoviniuojančių lauke. Vargšas mažas Driežiukas Bilis stovėjo viduryje, prilaikomas dviejų jūrų kiau­lyčių ir kažkuo girdomas iš buteliuko. Vos tik Alisa pasirodė, visi šoko prie jos. Bet ji pasileido kiek įkabindama bėgti ir grei­tai pasijuto saugiai atsidūrusi tankiame miške.

— Pirmiausia man reikėtų pasistengti,— svarstė Alisa vaikš­

34

tinėdama po mišką,— kaip nors susigrąžinti savo tikrąjį ūgį, ir antra — kaip nors patekti į tą puikųjį sodą. Manau, kad toks pla­nas bus pats geriausias.

Planas, be abejo, buvo puikus ir atrodė labai paprastai įgy­vendinamas. Visa bėda, Alisa neturėjo nė mažiausio supratimo, nuo ko pradėti. Taip jai nedrąsiai dairantis tarp medžių, kažkas virš galvos prapliupo loti spiegiančiu balseliu, ir Alisa skubiai

pažvelgė aukštyn.

Kažkoks bjaurus šunytis žiūrėjo į ją didelėmis apvaliomis

akimis ir pamažu tiesdamas vieną leteną bandė paliesti mer­gaitę.

— Vargšas šunelis! — meiliai tarė Alisa ir norėjo švilpte­lėti jam. Bet pabijojo, kad šunytis galbūt yra alkanas ir pasi-gardž uodamas suės ją nekreipdamas dėmesio į visus jos meili­kavimus.

Nežinodama, kas daryti, ji nusilaužė nedidelę šakutę ir ištiesė ją šunyčiui. Šunytis amsėdamas iš džiaugsmo šoktelėjo visomis keturiomis į orą ir puolė prie šakutės, tarsi būtų norė­jęs ją tuojau praryti. Alisa smuko už didelio dagio krūmo šitaip išvengdama susidūrimo. Vos tik ji pasirodė iš kitos krūmo pu­sės, šunytis vėl strimagalviais puolė prie šakutės norėdamas ją pagriebti. Nusprendusi, kad tai panašu į žaidimą su sunkiasvoriu arkliu, ir numanydama, kad bet kada gali būti sumindžiota, Alisa vėl pasileido bėgti prie dagio krūmo. Šunytis pradėjo puldinėti prie šakos, šokinėjo pirmyn, traukėsi atgal ir visą laiką užki­męs lojo, kol pagaliau nuvargęs atsitūpė, lekuodamas iškišo lie­žuvį ir primerkė savo dideles akis.

Alisai pasirodė, kad dabar puiki proga pabėgti. Paėjėjusi į šalį, ji pasileido bėgti ir bėgo tol, kol visai nuvargo ir užduso, o šunyčio lojimas iš tolo buvo vos girdimas.

— Vis dėlto tai buvo puikus šunytis! — tarė Alisa atsirem­dama į vėdryną pailsėti ir vėdindamasi vienu jo lapu.— Aš la­bai norėčiau jį išmokyti žaisti, jeigu… jeigu tiktai būčiau didesnė! Dievaži, visai užmiršau, kad man reikia vėl užaugti didelei. Bet kaip tai padaryti? Manau, kad reikia ką nors suvalgyti ar iš­gerti. Bet žinok žmogus — ką?

Be abejo, sunkiausia buvo nuspręsti, ką. Alisa dairėsi ap­link į gėles ir į žolių stiebelius, bet nerado nieko, ką būtų galė­jusi suvalgyti arba išgerti. Netoliese augo grybas, maždaug to­kio pat dydžio kaip Alisa. Apžiūrėjusi jį iš apačios ir iš visų pusių, mergaitė nutarė, kad reikia žvilgterėti, kas yra ant grybo kepu­rės.

Ji pasistiepė ant galų pirštų, pažvelgė į grybo viršų ir tuo­jau pamatė didelį mėlyną vikšrą, kuris sukryžiavęs rankas ramių ramiausiai rūkė didžiulį kaljaną4, nekreipdamas nė mažiausio dėmesio į Alisą ar į ką nors kitą.

‘ Kaljanas — Rytų kraštuose naudojamas rūkymo prietaisas su vandens pripildytu indu, per kurį leidžiami dūmai.

Šaltinis: 4 SKYRIUS. TRIUŠIS PASIUNČIA MAŽĄJĮ BILĮ – Alisa Stebuklų Šalyje