Kančia Krikščionybėje – Jos Tikslas

Kančia… Tikriausiai nebuvo, nėra ir nebus žemėje tokio žmogaus, kurio nebūtų palietusi kančia. Gali skirtis tik kančios forma, bet pačios kančios išvengti neįmanoma. O kokie nevienodi žmonės būna kančioje. Vieni, sunkiai sirgdami ar kitaip kentėdami, būna nekantrūs, kaltina Dievą, kiti dejuoja, kodėl Dievas jų nepasišaukia, nes nori, kad tik greičiau viskas pasibaigtų.

Tačiau yra žmonių, kurie sirgdami, išgulėję lovoje dešimt ar daugiau metų, sako: “Aš nebijau pakentėti už savo jaunystės klaidas ir nuodėmes, už savo vaikų, artimųjų, net savo tautos klaidas”. Tai mūsų tautos šventieji – kankiniai, kurie, su šypsena lūpose, pasitinka kančią. Kančią, kurią aukoja ne tik už save, bet ir už visą tautą.

O kaip mes suprantame kančią? Gavėnios metu giedame: “Kurs kentėjai už mus kaltus…”. Žiūrėkite, nekaltas Jėzus kenčia už mus, kurie tikrai esame kalti. Mes prie to jau taip pripratome, jog mums atrodo, kad taip ir turi būti. Sakysit – ne? Tai kodėl mes, turėdami tiek daug nuodėmių, bėgame nuo kančios, nemokame ir nenorime kentėti? Mes taip trokštam išvengti kančios, bijom, kad tik kokia baisi liga neužpultų, kad joks skausmas neaplankytų, kad tik toliau nuo bet kokių nemalonumų bei nepatogumų. O kodėl mums kartu su Jėzumi, neištarus šių žodžių: “Tėve, atitolink šią taurę nuo manęs, bet ne mano, o Tavo valia teesie!” Kodėl mes nenorime bent truputį už savo klaidas ir kaltes atsilyginti?

Plus hautPrieš kelis metus mirė jaunas kunigas Virgilijus Jaugelis. Sirgo jis sunkia vėžio liga. Dažnai jį aplankydavo įvairaus amžiaus žmonės. Ir šis kunigas, kentėdamas baisiausius skausmus, pasitikdavo visus su šypsena. Jokio skundo, jokių dejonių niekas iš jo neišgirdo. Kai kurie, išėję iš jo kuklaus kambarėlio, kalbėjo: “Anoks čia ligonis – šypsosi, juokiasi, linksmas. Gal be reikalo jį ir lankome – apsimeta!” Taip kalbėjo tie, kuriuos šis kunigas lankė susirgus ir kiekvieną atjausdavo. Kartą vienas kunigas jo paklausė: “Kaip tu, būdamas toks jaunas, moki taip kantriai kentėti?” Ir kunigas Jaugelis jam atsakė: “Aš prie savęs laikau kenčiančio Kristaus paveikslą. Kai mane suima nepakeliamas skausmas, pasižiūriu į kenčiantį Jėzų ir pagalvoju. Dievas kenčia už mane, tai kodėl aš negalėčiau pakentėti už savo klaidas, už savo tautos nuodėmes? Tada susimąstau ir mane apima net džiaugsmas, kad aš, vargšas žmogus, o vis tiek esu panašus į Kristų, bent savo kančia. Žinau, kad daugiau aš niekuo negaliu Jam prilygti…” Ir nors mirė jis šiurpiose kančiose , bet su šypsena lūpose.

Tokių žmonių mūsų Tėvynėje yra ir daugiau. Tačiau atsiminkime, kad jeigu žmoguje neveiks ypatinga Dievo malonė, jis nemokės kentėti. Žmogus, nors ir labai žinomas, garsus, turįs aukštus titulus, tačiau be Dievo malonės kančią pakelti jam bus labai sunku. Todėl reikia nuolat melstis ir gyventi taip, kad būtume verti tos malonės. Jeigu tu, broli, sese, ištvermingai perneši visus išmėginimus, skausmus ir negalias, jeigu tu su šypsena pasitinki kančią, žinok, kad Dievo malonė yra su tavimi. Ir tik kentėjimais, ir tik jais, tu, kažkuria dalimi, tampi panašus į savo Mokytoją.

Atsimenu savo draugą, kuriam buvo išimtas vienas plautis. Dažnai jam skaudėdavo ir skrandį, užeidavo sunkūs priepuoliai. Mes visi, ten esantieji, tada šokdavom jam padėti, o jis, nors ir labai kentėdamas, nusišypsojęs ištardavo: “Baikos, vyrai! Po mirties praeis!”

Tik kančia žmogų užgrūdina, tik kančia žmogų padaro tvirtu, tik kančios dėka, žmogus tampa žmogumi. Dažnai bedieviai sako: “Jeigu būtų Dievas, Jis nedaleistų kančios”. Taip sako tie, kurie nesupranta gyvenimo prasmės. Mes, katalikai, įsisąmoninkime ir supraskime, kad tik kančia mus daro panašiais į Jėzų. Nėra kančios – nėra ir išganymo. Nėra kančios – nėra ir Kristaus. O jeigu nėra Kristaus – nėra amžinojo gyvenimo.

Virgen de la PazŠv. Pranciškus Asyžietis sako: “Didžiausia dovana, kurią Kristus suteikia savo draugams, tai mokėjimas nugalėti save ir noriai pakęsti kančias, neteisybę, gėdą, nepatogumus. Kančią iškęsti reikia su džiaugsmu. Kitomis Dievo dovanomis mes neturime teisės girtis, bet savo kryžiais, turime teisę didžiuotis”.
Su didele meile ir džiaugsmu pasitikime kančią, kuri parodo Jėzaus palankumą mums, nes kentėdamas žmogus dar čia, žemėje, gali atsilyginti už savo nuodėmes. Kančia žmones suskirsto į tuos, kurie moka kentėti ir leidžia kančiai pasiekti tikslą ir į tuos, kurie blogai kenčia ir jų kančia to tikslo nepasiekia. Žmogus gali kentėti kaip nemąstantis gyvūnas, kaip žmogus ir kaip Dievo vaikas.
Yra žmonių, kurie kančią išgyvena pačiu žemiausiu būdu, kaip kenčia padarai, neturintys proto. Jie nesvarsto, kodėl turi kentėti ir koks yra kančios tikslas. Jie jaučia skausmą, yra nekantrūs, verkia, dejuoja, ir visomis jėgomis stengiasi atitolinti visus nemalonumus, skausmus ir kančias. Tokio žmogaus kančia yra beprasmė.

Kiti žmonės, norėtų kryžiaus išvengti, tačiau mato, kad jo išvengti negalės. Dėl to jie stengiasi kančioje matyti ne tik tai, kas tamsu, bet ir kas šviesu. Stengiasi būti kantrūs, aukoja kančias už savo, vaikų ar kitų žmonių nuodėmes ir mokosi iš kentėjimų. Tokia kančia žmogų užgrūdina, daro jį tvirtesniu ir kilnesniu,.
O būna ir taip, kad žmogus į kančią žiūri kaip į nuskaistintoją, kaip į kelią, kuris veda į garbę ir laimę ir kuriuo pirmasis ėjo Kristus. Šie žmonės kančią pakelia ne kaip jungą, bet kaip amžino grožio, tiesos ir gėrio vainiką. Jie pakyla virš skausmo. Ir kenčiant, šių, Dievo vaikų veidą puošia šypsena.
Vaistai dažniausiai yra kartūs. Kančia taip pat yra kartus, bet labai sėkmingas vaistas. Tie, kurie kenčia kaip Dievo vaikai, žino, kaip reikia kentėti ir kaip kančios vaisius pritaikyti gyvenime.
Kartą du žmonės sėdėjo kalėjime. Jų draugas, norėdamas jiems pagelbėti, įmetė pro kalėjimo langą du maišelius su pinigais, kad jie galėtų atlyginti padarytą skriaudą ir išsivaduotų iš kalėjimo. Maišeliai pataikė abiem kaliniams į kaktas. Vienas jų labai supyko ir, net nepažiūrėjęs kas yra maišelyje, išmetė jį atgal pro Jangą. Antrasis, pakėlęs šį mažą skausmą, pažvelgė į maišelio vidų ir nepaprastai nudžiugo. Šis sutramdytas nedidelis skausmas padėjo jam išeiti iš kalėjimo.

Kančia kaip tas maišelis pinigų. Nepažinus, ja nepasinaudojama, bėgama nuo jos sukelto skausmo. Gerai įsigilinus, kančios dėka, galima sulaukti gausaus atlygio. Be gilesnio pažinimo, kančia neneš gerų vaisių.
“Kurs kentėjai už mus kaltus…” Įsisąmoninkime į šių žodžių prasmę ir galėsime pasakyti: “Kurs kentėjai už mus kaltus, už mus, kurie patys nenorime kentėti”. Sunku mums laisva valia prisiimti kančią, bet tik per ją, per Jėzaus kančią, atėjo žmonijai išganymas. Tik Nukryžiuotojo mokykloje galima išmokti tobulai kentėti. Todėl, kentėdami dažnai žvelkime į kryžių ir mintimis visada būkime prie savo kenčiančio Mokytojo kojų. Tada, mirties akivaizdoje, mes galėsime ištarti: “Aš atkentėjau už savo kaltes ir galiu ramiai išeiti…”

Šaltinis: Kančia Krikščionybėje – Jos Tikslas